Redaktoriaus skiltis: Nerašytos taisyklės

Audronė MALŪKIENĖ

Kaimynų santykiai panašūs į šeimos – jei kyla nesutarimų, galiausiai kažkas turi nusileisti. Jei neužtenka proto (labai patiko kažkada skaitytas posakis, kad dėl ginčo visada kaltas tas, kuris protingesnis), santykiai gali pasukti labai kreivais ir keistais klystkeliais. Kaip neprisiminsi vieno atviraujančio mažeikiškio: „Dabar, prieš pirkdamas namą ar sklypą namui, pasiimčiau butelį, užkandos ir apeičiau visus kaimynus“. Suprask, tokioje atpalaiduojančioje aplinkoje lengviau būtų pažinti gerus ir nelabai gerus žmones.
Sovietmečiu apie gerų ir blogų kaimynų atranką galėjai pamiršti – gavai didesnį butą ir džiaukis. Kaimynai – jau pridėtinė vertė. Arba bėda. Dabar yra kitaip, nes galime rinktis. Tačiau ir tai nesuteikia garantijų – geras kaimynas gali išsikelti, o į jo vietą ateiti blogesnis… O jei abu labu tokie. Tada ir prasideda trintis.
Didžiausias galvos skausmas kyla tuomet, kai nė vienas nenori būti protingas. Kieksyk į redakciją kreipėsi žmonės, susipykę prieš dešimtmetį ir net neprisimenantys, kokios buvo tikrosios jų vendetos priežastys. Ir ne kraujo kerštas kurstė aistras – nenoras girdėti, įsiklausyti, tartis. O gal nežinojimas, kad taikus būvis prailgina tiek vienos, tiek kitos pusės gyvenimą, saugo sveikatą.
Nė nežinau, ką reikėtų daryti, jei kaimynystė taptų našta, nuolatiniu dirgikliu, blogos nuotaikos užtaisu. Nebent keisti gyvenamąją vietą? Nes kaimyniška nesantaika – kaip po grindlentėmis pabėgęs gyvsidabris: lėtai, diena po dienos, nuodija žmones, kol organizme susikaupia kritinė nuodų dozė. O tada ir medikai bejėgiai išspręsti problemą, ir mums jau nepasiseks ką nors pakeisti.
Pateiksiu kitą citatą: „Santykiai su kaimynais turi būti kaip vasarošiltis Baltijos vanduo – kad ilgai nemirktum, bet retkarčiais norėtųsi pabraidyti“. Taigi, vienos moters, kurią galėčiau laikyti žmonių santykių eksperte, nuomone, kaimynų nedera šalintis, jų ignoruoti, tačiau ir artimai bičiuliautis „tarp butų“ yra pavojinga, patys žinote, kad nuo meilės iki problemos – vienas žingsnelis.
Būtų gerai, jei pašlijusių kaimyniškų santykių problemą galėtų išspręsti svetimi, tačiau net teismas negali priversti draugauti ir gerbti vieniems kitus. Ką reikėtų suvokti? Kad medaus šaukšteliu galima paveikti daugiau įkyrių musių nei kietai suvyniotu laikraščiu.
Kai po namo renovacijos mūsų naujame lifte kažkas pradėjo rūkyti, kaimynė prisegė gražų laiškelį, kuriame paprašė: būkite geri, nerūkykite, nes liftu važiuoja vaikai, vežami kūdikiai…
Prisipažinsiu, pirmą dieną pagalvojau skeptiškai: kažin, ar padės. Padėjo. Per trejus metus gal porą kartų aptikau cigarečių dūmais „kvepiantį“ liftą. Ir tas laiškelis tebėra prisegtas, jo niekas nenuplėšė.
Kaip išspręsti įsisenėjusį konfliktą, neįsivaizduoju. Nežinau, kas gali sutaikyti karo kirvius jau iškasusius ir jais azartiškai mosikuojančius kaimynus. Nebent mintis, kad mūsų gyvenimas toks greitas ir trumpas – tai ar verta jį aukoti beprasmėms rietenoms ir kvailiems principams.
Gyventi šeimyniškai ir gyventi kaimyniškai reiškia laiku atsitraukti. Užleisti pozicijas, nors laikinai. Jei ir tai nepadeda, kažkam tenka išeiti. Arba kankintis visą likusį gyvenimą.
Ar jis tik tiek tevertas?

2 Atsakymai į “Redaktoriaus skiltis: Nerašytos taisyklės”

  1. :):):) parašė:

    puikiai parašyta, su kaimynais labai artima bičiulystė prie gero nepriveda, o pykčiai sutrumpina gyvenimą. Turėti gerus kaimynus – lyg loterija…vieniems sekasi, kitiems ne.

  2. o jei parašė:

    kaimynas psichikos ligonis? O neduokdie ir abudu?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto