Redaktoriaus skiltis: Pagyvensim – pamatysim

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Diskusijos pabėgėlių tema šiek tiek aprimo. Manau, neilgam. Tokios nuostatos laikausi vien dėl to, kad iki šiol niekas nieko nežino ir nieko konkretaus negali pasakyti. Keista, kad ne tik eiliniai mažeikiškiai, nuomones reiškę diskutuodami su draugais, artimaisiais, bendrakeleiviais ir pan., bet ir valdžia nedaug ką gali pranešti, kaip Mažeikiai ruošis priimti pabėgėlius.
Bet ko norėti iš Mažeikių ir mažeikiškių, jei, plačiau pasižvalgius, nieko neaiškėja.
Štai ką gali galvoti paprastas žmogus, kai rimti žurnalistai iš rimtų TV kiša valdžios vyrams ir moterims mikrofonus ir susirūpinusiais veidais klausinėja, ar jie priimtų į savo namus pabėgėlių šeimą?
Kvailesnio klausimo nesu girdėjusi. Sakote, neteisingai mąstau? Pabandykime paklausti kitaip – ar priimtų jie gyventi į savo namus vargstančių tautiečių porelę su keliais vaikais? O gal likimo nuskriaustų giminaičių šeimyną?
Ką į tokį klausimą atsakytų kiekvienas mūsų – žmonės, kurie priprato net trumpalaikius draugų ar giminių vizitus planuoti iš anksto ir derinti el. laiškais bei telefonais? Kuriems neprašytas svečias – didžiausias trukdis ir varginanti našta? Na, prisipažinkime, kas iš mūsų linkęs atidaryti savo vienintelės tvirtovės duris ir mostelėti ranka – užeikite, kas tik pageidaujate. Realistiškai atrodo?
Tai ką į tokius ir panašius klausimus turi atsakyti valdžios vyrai ir moterys? Pasakys „Taip, mielai priimsiu, globosiu ir rūpinsiuosi“ – niekas nepatikės. Pasakys „Nepriimsiu“ – išsyk pasirodys nepopuliarus ir nešiuolaikiškas „fobas“, globalizacijos priešas. Tai ir vargstame visi – niekaip neapsisprendę.
Laikui bėgant, kai nuo klausimų „kuoka į kaktą“ pereita prie realesnių pamąstymų, viešos diskusijos darėsi vis drąsesnės. Ir pagaliau buvo galutinai sutarta, kad Lietuva per dvejus metus turės priimti 1 105 pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybių.
Be ką darysime, jei jie nevažiuos į tokią atsilikusią, mažai pašalpų ir kitų galimybių siūlančią šalį?
„Aš manau, kad migrantams svarbiausia turėtų rūpėti jų saugumas, o, žinote, prievarta tikriausiai būtų labai sudėtinga atvežti į Lietuvą žmones, kurie šiuo metu yra Graikijoje, kitoje Europos Sąjungos šalyje, bet aš manau, kad, praėjus tam tikram laikotarpiui, tikriausiai bus susitarta tarp valstybių, kokiais metodais, būdais jie vis dėlto savanoriškai pasirinks Lietuvą“, – praėjusį trečiadienį Vyriausybėje žurnalistams sakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Po dienos kitos skaitau atvirą „darbiečių“ vado laišką mūsų Vyriausybės vadovui: „Užuot lengviau kvėptelėjęs, kad pabėgėliai nedega noru atvykti į Lietuvą, o veržiasi į dosnias pašalpas lengvesne ranka dalinančias šalis, Jūs užsimojote juos „motyvuoti“ atvykti pas mus. Žinoma, būtų nepaprastai smalsu pamatyti, kaip pats Ministras Pirmininkas būriui sirų bando išaiškinti, kad į Lietuvą verta atvykti, nes čia labai graži gamta, bet kalbant visiškai rimtai – tokia Jūsų pozicija kelia didelį nerimą“. Valentinas Mazuronis laišką užbaigia taip: „Nuoširdžiai prašau ir siūlau Jums, gerb. Premjere, labiau rūpintis Lietuvos žmonėmis ir jų problemomis, palaikyti mūsų siekį didinti atlyginimus ir pensijas, ir taip kelti šalies pragyvenimo lygį. Tada galbūt, Premjere, Jūsų svajonė išsipildys ir pabėgėliai veršis į Lietuvą nemotyvuojami, o iki tol – „nenori atvykti – ir nereikia“.
Be ironiškų „pasikandžiojimų“ parlamentarai jau įregistravo pasiūlymus, kad visas su pabėgėliais susijusias problemas turėtų spręsti ne Vyriausybė, o pats Seimas… Ir taip toliau ir panašiai.
Veiksmas vyksta. Diskusijos tęsiasi. Kontūrai ryškėja. Kas tai bus – vis dar nežinia. Kol kas plika rinkėjo akimi matome tik artėjančių rinkimų siluetą.
Pagyvensim – pamatysim. Gal tada kas nors ką nors ir priims gyventi į nuosavus namus. Bent laikinai.