Redaktoriaus skiltis: Pakeliui į Eifelio bokštą

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Žemaitijos gatvė man panaši į kokią nors vidutinio „pajėgumo“ Azijos šalį, kurioje rasi ir žavinčios prabangos, ir akis badančių šiukšlynų. Nesupraskime tiesiogiai – šiukšlynai pas mus slepiasi giliau, o Žemaitijos gatvės „vargšų  kvartalu“ pavadinčiau atkarpą nuo Pavasario gatvės sankryžos M. Daukšos gatvės link – ir iki pat galo (tegul nesupyksta ten gyvenantys žmonės, nes tuoj paaiškinsiu, kodėl taip atrodo).
Tos atkarpos gyventojai ir kiti mažeikiškiai, išsiruošę į turgų, „Eifelį“ ar dar toliau bei pasiryžę ją įveikti  pėsčiomis, keiksnoja jiems atitekusį kelią – kliūčių ruožą. Vasarą, tiesa, pykstama rečiau, tačiau orams subjurus ir atšalus, nepatenkintų žmonių daugėja.
Pėstieji žingsniuoja arba prieš kelis dešimtmečius asfaltuotu, akmenuotu taku (nuo Sedos gatvės sankryžos), arba dešiniosios pusės kiemais. Nes tokių šaligatvių, kokius turi „turtingoji“ Žemaitijos gatvės dalis,  čia nėra. Kai dar patogiai praeini „Orlen`o“ degalinę ir „Žalią stotelę“, supranti, jog toliau šaligatviai pakloti tik prie pat daugiabučių namų laiptinių. O ten, kur šaligatvis turėtų logiškai tęstis  ir atvesti mus iki „Eifelio“ ar „Vigestos“, nėra net paties prasčiausio tako –  kokio nors plytelių lopiniais išmėtyto ar žemelėje, žolyne išminto.
Gyventojų klausimų dėl šios atkarpos likimo sulaukiame nuo tada, kai prasidėjo Žemaitijos gatvės renovacija.  Jau nemažai metų praėjo, kai buvo baigti gatvės asfaltavimo ir šviesoforų statymo darbai, ir ne tiek mažai – kai sužaliavo viešosios erdvės. Dabar prasidėjo naujas ES investicijų į Mažeikius etapas. Paaiškėjo, kad tokio projekto, kuris pakeistų Žemaitijos gatvės „uodegą“ į gera – net nėra numatyta.
Suprantu, kad keistinų ir tvarkytinų vietų Mažeikiuose yra nemažai, kad mūsų miesto dar neapeisi aukštai iškėlęs galvą, žvalgydamasis į namus, kiemus ir želdinius, – kai kur šitaip užsimiršusiam žmogui vis dar gresia rimta trauma.
Iki šiol mažeikiškiai, Žemaitijos gatvės gyventojai, vis dar vylėsi, kad kada nors ateis jų eilė pasidžiaugti gražia ir patogia aplinka. Deja, juos tenka nuvilti.
Gaila, tuomet, kai valdžia leido miesto prieigose statyti antrąjį Eifelio bokštą, tiesa, šiek tiek žemesnį nei Paryžiuje, ji nepasirūpino ir tuo, kad miesto gyventojai ir svečiai saugiai pasiektų šią architektūrinę įžymybę.
O juk galėjo! Gali ir dabar lėšų paprašyti. O jei neduos visa ES, tegul tuo pasirūpina prancūzai – juk jų sostinės simbolio dublikatas nusipelnė gražesnės aplinkos ir infrastruktūros. Tegul ir pas mus būna kaip Paryžiuje! Kiek nedaug tereikia – nutiesti šaligatvius, pastatyti dar kokius tris sudėtingus šviesoforus, paaukštinti bokštą, įrengti ten apžvalgos aikštelę, ir viskas. Nebereikės tuomet nuiminėti nuo stogų nepilnamečių, užsimaniusių pasigrožėti rytiniais ar vakariniais Mažeikiais. Ir patys Mažeikiai, atsiprašau, Žemaitijos gatvė, būtų graži – nuo pat galvos iki kojų pirštelių.
Ir kaip patogu būtų! Nebereikėtų daugiabučių namų prieigose stumdytis automobiliams, dviratininkams bei mamoms su svarbiausia transporto priemone – vaikiškais vežimėliais. Apie pėsčiuosius jau nebešneku – jie eina, neša, lipa, balansuoja, kur jiems tuokart pasiseka. Tačiau jie žiūri tik sau po kojomis – nemato nei žalumos, nei gražumos, nei tolumoje švytinčio Eifelio…
Liūdna dėl to, ir tiek.