Redaktoriaus skiltis: Paprasta išeitis

„Geras žmogus – ne profesija“ – pakankamai dažnai mes kartojame šį posakį, suteikdami jam vis kitą prasmę. Kartais jis tampa argumentu ir tokiame kontekste: charakteris ar kai kurie poelgiai nelemia žmogaus kūrybos, darbų vertės, tad būtina atskirti asmenį nuo jo veiklos rezultato.

Tai mums sekasi sunkiausiai. Net savo vaikus auklėjame ar su sutuoktiniais pykstamės apibendrindami: „Tu visada (niekada)…“, „Esi  šioks ir anoks…“ Nors pykčio impulsas gali būti visiškai menkas ar niekingas. Panašų principą kai kas perkelia ir į viešąją erdvę.

Ypač tai akivaizdu tapo susipažinus su kai kurių internautų reakcija į Krašto kultūros premijos kandidatų sąrašą. Nevertas premijos, nes man jis nepatinka, neverti premijos, nes nieko apie jų nuveiktus darbus nežinau, – taip galima būtų apibendrinti vieną ar kitą komentarą.

Ką gi, argumentai nukreipti ne išreikšti savo nuomonei, kalbant apie reikalo esmę, o prieš žmogų. „Ad personam“, – pasakytų senosios Romos oratoriai ir paprašytų kalbėti „į temą“.

Taigi galima būtų sutikti ir diskutuoti su tais mažeikiškiais, kurie suabejojo premijos skyrimo nuostatais, kandidatų iškėlimo, jų veiklos aptarimo, komisijos darbo viešumo, informacijos apie rekomenduojamus asmenis paskelbimo tvarka, dar kokiais nors keistinais dalykais, kurie leistų mažeikiškiams aktyviau dalyvauti šiame rinkimų procese.

Kol kas Krašto kultūros premijos skyrimo „mechanizmas“ toks. Rekomendacijas dėl kandidatūrų gali pateikti Taryba, Švietimo, kultūros ir sporto komitetas, meras ir jo pavaduotojai, Savivaldybės administracijos direktorius, Kultūros ir sporto skyrius bei kultūros, švietimo įstaigos, asociacijos.  Kandidatūras ir rekomendacijas svarsto specialiai sudaryta komisija, kuri išrenka vieną kandidatą.  Taryba komisijos pasirinkimui pritaria arba ne. Jei pritaria, kandidatui paskiriama ir iškilmingai įteikiama penkių tūkstančių litų premija. Kad Taryba suabejotų komisijos sprendimu, iki šiol nėra pasitaikę, tačiau teorinė galimybė yra.

Tokia premijos skyrimo tvarka. Apie kandidatų veiklos, jų „vertingumo“ vertinimo kriterijus nebekalbėsiu – tai laikraštyje analizuoja mano kolega.

Pakalbėkime apie argumentus, klausimus, kurie galėjo būti pateikti vietoj nepasitenkinimo šūksnių arba internetinių pamazgų.

Ar reikia vietinės reikšmės referendumo, kad visi mažeikiškiai patvirtintų, jog kandidatas „geras“ ir „tinkamas“? Ar galima būtų išplėsti kandidatus rekomenduojančių institucijų, gyventojų grupių sąrašą?  Ar galima būtų kažkokiais kitais būdais (ne tik pranešimu Savivaldybės interneto svetainėje) suaktyvinti tuos, kurie jau turi teisę siūlyti kandidatus arba norėtų tai padaryti, bet neturi teisės?

Kai kas ginčytina, kita – įmanoma.

Ir pagaliau – ar turėtume kištis į procesus, kuriuos delegavome atlikti mūsų išrinktiems politikams ir jų paskirtiems specialistams?

Lyg ir neturėtume.

Ar galime reikšti savo nuomonę apie tai, kaip šios mūsų deleguotos funkcijos yra vykdomos?

Lyg ir galime.

Tik manyčiau, kad mūsų nuomonė neturėtų būti nuasmeninta, „pakišta“ po pseudonimu, „niku“ ar išreikšta tik tam, kad pats save pakutentum, pasikaitintum emocijas ar pasitaisytum prastą nuotaiką.

Vertėtų įsiklausyti, kaip skamba pati nominacija: tai – Krašto KULTŪROS premija.

Jei esame nelabai kultūringi ir tai akivaizdžiai demonstruojame, netgi didžiuojamės tuo, tiesiog netenkame teisės spręsti, kiek kultūrai nusipelnę kiti.

Siūlykime, judinkime, neleiskime funkcijas atliekantiems žmonėms užmigti – ir patys nemiegokime. Tada nereikės piktintis. Arba bus dėl ko.

Labai paprasta išeitis.