Redaktoriaus skiltis: Pinigėliai valdo

Audronė MALŪKIENĖ

Pažįstamas mažeikiškis pasidžiaugė: pagaliau minimali alga padidės, tegul penkiasdešimčia litų, bet ir tai pinigai. Nuraminau jį, kad nepultų planuoti biudžeto ir visos to „padidėjimo“ sumos į jį neįtrauktų. Ne visi mes domimės, kaip „vaikšto“ mūsų uždirbti pinigėliai ir kaip išdalijamas tas buhalterių vadinamas brutto – maksimalus mūsų algos svoris. Tiesa, ir tai dar netikslus apibūdinimas – už kiekvieną darbuotojui išmokėtą litą mokesčius moka ir darbdavys. Tad labai apvaliai suapvalinus, galima teigti, kad mūsų į rankas gauti pinigai – tik pusė ledkalnio, ta, kuri matoma, kita dalis slepiasi mokesčių jūroje. Ir būtent į tą dalį dažniausiai sudūžta verslininkų laivai. Štai koks poetiškas palyginimas.
O jei be poezijos, bet su matematika, būtų maždaug toks vaizdelis, kurį nupiešė vienas darbdavys.
„Didiname minimalią algą 50 litų ar bet kuria kita suma daugiau. Ir sąmoningai ar ne, bet nutylima, kad labiausiai išlošia valdžia.
Iš 50 litų priskaičiuoto atlyginimo išskaitoma: 15 proc. GPM – gyventojų pajamų mokesčio, 3 proc. –  SODRAI ir 6 proc. PSD – privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Iš viso – 24 proc. nuo priskaičiuotos sumos. Tad pakėlus atlyginimą 50 litų, darbuotojas į rankas gaus tik 38 litus (76 proc.).  Ir tai dar ne viskas. Daugeliui darbuotojų mažai žinoma, kad nuo priskaityto atlyginimo darbdavys (įmonė) dar moka 31 proc. SODROS mokesčio (jis didesnis pavojingus  darbus atliekančiose įmonėse), tad šiuo atveju nuo 50 litų mokesčiai sudarys 15,5 lito.
Minimalios algos padidinimas 50 litų reiškia: darbdaviui tekanti išlaidų dalis – 65,5 lito, iš jų darbuotojas gauna 38 litus, o valdžia mokesčių pavidalu gauna 27,5 lito nuo kiekvieno darbuotojo. Procentinė išraiška: žmogui – 58 proc., o valdžia pasiima 42 proc. Beveik pusę.
Darbdaviai įsitikinę, kad valdžiai, o ne darbuotojui yra naudingiausia kilstelėti tą minimalią algą. Biudžete atsiras daugiau pinigų.
Iniciatyva motyvuojama tuo, kad kai kuriems darbdaviams  reikia „padėti pakelti“ tą minimumą, nes jiems trūksta sąmoningumo. Pajamos didelės, pelnai didžiuliai (pastarieji puikiai gali būti amortizuojami investicijomis), o atlyginimai žmonėms mokami minimalūs. Teisingai, yra pas mus tokių įmonių ir tokių darbdavių. Kitas klausimas: kiek jų?
Kiek rajone ar Lietuvoje mes turime įmonių,  kurioms reikia „padėti pakelti“ minimalų atlyginimą? Kas jas skaičiavo, prieš deklaruojant, kad darbdaviai „trupina“ atlyginimus dėl šykštumo ir savanaudiškų paskatų? Tad kiek turime įmonių, kurios vos vos suduria galą su galu?  O kiek turime įmonių, kurios įregistravusios savo veiklą užsienyje (šalyse, kur mažesni ir palankesni mokesčiai verslui), perka arba parduoda prekes, paslaugas, žaliavą ir tokiu būdu kontroliuoja gaunamą pelną? Kokio dydžio pelno mokesčio netenka Lietuvos biudžetas?
Kas suskaičiavo? Niekas. Lygiai kaip ir to, kiek per dvidešimt metų buvo suteikta ir išdalyta įvairiausių lengvatų.
Tad kam labiau naudingas padidintas minimalus atlyginimas – valdžiai ar žmogui?
Kita vertus, net jei mes pasidžiaugsime: geriau tie 38 papildomi litai negu nieko, lieka kitas opus klausimas. Ar kas nors iš mūsų žino, kur tie mokesčių pinigai toliau nukeliauja, kam ir kaip jie paskirstomi? Papildomiems tarnautojų etatams kurti ir jų atlyginimams didinti? Ar į bedugnę sveikatos apsaugos sistemą? Sakysite, sveikatos sistema – ne bedugnė, nes jau seniai rėkiama, kad esame „dugne“.
Tada paklauskime kitaip. Mokesčiai didėjo. O kiek pagausėjo nemokamų sveikatos paslaugų? Ar paprastą žmogų, einantį pas gydytojus, kas nors nudžiugino, pranešdamas: štai ši paslauga atpigo arba tapo išvis nemokama?
Deja, deja. Už sveikatos paslaugas mokame vis daugiau ir daugiau, galimybių ką nors gauti veltui – kasmet vis mažėja. Kartais mokame ir už tai, kas mums priklauso tik „už ačiū“. Nes nežinome, kad jau esame susimokėję mokesčių pavidalu. Todėl, kad tik PSD mokesčio gavėjai ir dalytojai žino, koks yra tas žmogui reikalingų nemokamų gydymo paslaugų sąrašas. Ligoninės, poliklinikos ir privačios įstaigos šito nedeklaruoja. O kam? Ligoniai ateis, jiems sveikata brangiau už viską, tad vis tiek sumokės.
Taigi, už tą patį neretai sumokame du ar net tris kartus. Jei nesidomime, kiek kas iš tiesų kainuoja.
Tokia politika. Valstybė – ne parduotuvė, ji prie kiekvieno mums siūlomo „dalykėlio“ neprideda popierėlio su kaina. Tačiau kartais mėgsta pašūkauti apie akcijas. Tokias, kai prekę gauni mokėdamas tiek pat, kiek pardavėjas prašė ir anksčiau – iki akcijos, bet išeini patenkintas. Mat visa aplinka tave įtikino labai sutaupius…
Kaip galėčiau apibendrinti visus anksčiau pateiktus klausimus ir labai mažai atsakymų? Mokėti mokesčius reikia. Bet jie turėtų būti mokami, atsižvelgiant į pajamas ir galimybes. Nori nenori, mintis sukasi apie diferencijuotus mokesčius – sistemą, kai turtingiausias moka daugiausiai. Valdžia apie tai vis šneka, bet pokyčių nematyti.
Ką turėtų galvoti tie, kurie šiandien verčiami džiaugtis papildomais 38 litais?  Kad pinigėliai valdo. Tik, suprantama, ne monetos…