Redaktoriaus skiltis: Prisipažinimas

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Myliu valdžią. Nes be valdžios pražūčiau – jau nuo senų senovės mums kalė į galvą tie, kurie valdo ar nori valdyti. Aš ir tikiu. Dar tikiu, kad valdžia nori mums tik gero, o jei netyčia padaro ką nors ne taip ar kurį nuskriaudžia – tai tik iš nežinojimo, nesusivokimo ar per skubėjimą.
Tai, kad aš ją myliu, pakelia mane pačią mano akyse. Juk valdžia yra mūsų tarnaitė, o kuri šeimininkė ar šeimininkas su meilės ašara ir grauduliu žiūri į aptarnaujantį personalą? O aš myliu ir sakau tai šiandien, šią valandą: valdžia – tai pamatas, ant kurio stovi visas mūsų buities ir būties rūmas!
Valdžia rūpinasi mūsų gerove. Jei mes turėtume pernelyg daug pinigų, pradėtume geisti visokio gero, paskui viskuo persisotintume, ieškotume nuotykių ir būtume savaip nelaimingi – kaip panelė Hilton su jos milijardais. Valdžia visuomet laiku pasirūpina, kad ta negandų taurė mus aplenktų. Ji nukelia šią naštą nuo mūsų ir užsiverčia ant savųjų pečių. Kaip sakoma maldoje, gelbsti mus nuo pikto.
Valdžia yra toliaregė. Jei mes gyventume ilgai – gyventume nuobodžiai, tai jau seniai suprato liaudies išminčiai. Todėl nuobodi ir pilka, niekam nereikalinga senatvė yra valdžios sutrumpinta. Įvairiomis priemonėmis: pailginant laikotarpį iki užtarnauto poilsio dienos, sumažinant to užtarnauto neveikimo išmokas (pensijas) ir kitais būdais. Juk kas svarbiausia? Jei pensininkas turės vis daugiau pinigų ir vis mažiau nuovokos (kas dažniausiai atsitinka metams bėgant), kils pagunda nesveikai maitintis, toli keliauti, piktnaudžiauti brangiais gėrimais ir dar brangesniais, gal net ekstremaliais malonumais… Tai didelė rizika, daug didesnė nei pensininkas, judantis savame kvartale, išeinantis pakvėpuoti grynu oru prie laiptinės ar kefyro nusipirkti.
Toks mūsų valdžios tikslas – apsaugoti senyvus žmones nuo gyvenimo iššūkių – yra pagirtinas. Jei valdžia mato, kad pensijoms skiriamų pinigų daugėja, išsyk imasi kokio nors didelio projekto – stato rūmus ar samdosi brangius konsultantus – kad tik nesukurtų senjorams nereikalingų iššūkių, nesuformuotų neteisingų nuostatų ir vertybių. Kas iš esmės yra ori senatvė? Manote, kad šviesių spalvų drabužėliai, makiažas, permanentas ir nuolatiniai vojažai po pasaulį? Ne… Ori senatvė – tai senjoras, sėdintis ant suoliuko prie savo namų. Arba dar saugiau – žvelgiantis į pasaulį pro buto langą.
Valdžia yra altruistė. Jei galėtų – paskutinius marškinius mums atiduotų. Jei biudžete dideliems darbams pritrūksta pinigėlių, ji sumeta savuosius. Kaip manote, ant ko laikosi tas mūsų visų biudžetas? Ant nuolat sūkuriuojančių finansinių srautų. Daug jų išteka iš valdžios rūmų, daug įteka, o valdžia kaip amžinas malūnas gamina, paskirsto ir perskirsto energiją, palaikančią valstybės gyvybingumą. Tame malūne sukasi visokie pinigai – ir surinkti, ir uždirbti, ir atimti, ir perdirbti. Svarbu žinoti viena – valdžia visą laiką mums duoda. Jei ji neduotų, būtume visiški vargšai. Dabar gi – tik vidutiniški. Myliu ją už tai.
Valdžia yra išmintinga. Ji žino, kad žmogui lengviausia patenkinti fiziologinius poreikius, o jei imi siekti daugiau – prasideda visokios depresijos ir nukrypimai. Todėl valdžia mums leidžia pavalgyti, atsigerti, pasimylėti. Visa kita turi būti sunkiau prieinama, nes trikdo žmogų. Juk norint, tarkime, atsirinkti informaciją ir ją pasverti – kokia teisinga, o kokia su priešdėliu „dez-“, reikia daug mokytis, mąstyti, vargti. Kam to reikia? Todėl kiekvienas pilietis, prieš investuodamas pinigėlius į smegenis, o ne į instinktus, turi labai pasvarstyti: ar reikalingas jam šis galvos skausmas? O gal užteks sotaus kūno? Valdžia viską sutvarkys už jus – gulėkite ant sofos apsikabinę, kramsnokite ir gurkšnokite, mokykitės meksikietiškų aistrų, anekdotų ir dainelių. Norite daugiau mokytis? O, tai labai brangu ir nerentabilu… Kvailumas pigiau atsieina ir mums patiems, ir jai.
Valdžia yra gailestinga. Jai gaila visko: paukštelių, žvėrelių, medelių, žmogelių. Ji visais pasirūpins, visus susodins, priglaus ar išsiųs, kur reikia. Kas liks, suklasifikuos, įtrauks į retų ir saugotinų egzempliorių knygą, pasistengs, kad bent jau veislės aprašas ateinančioms kartoms išliktų. O kaip kitaip? Industrializacija, globalizacija, feminizacija, kriminalizacija ir kiti šiurpūs procesai kelia didelę grėsmę. Kas paglostys mums galvas, kas lieps ateiti ryt – poryt ar dar kitais metais, kas įrašys į eilę išlikimo talonėliui gauti?
Ji ir tik ji – mūsų rinktinė išrinktinė valdžia. Tobulas aparatas, amžinasis variklis –  pats pasikrauna, pats pasiima, pats save pasiskiria. Dauginasi, kai dalijasi – skildamas ir dar kartą skildamas. Ir taip iki begalybės. Atominė energija, jonizuojančioji spinduliuotė, išskirtinis švytėjimas sklinda iš ten, kur ji buriasi ir kaupiasi… Ar galima visu tuo nesižavėti? Neaukštinti? Negarbinti?
Taigi. Kitos išeities nėra.
Išlaikydama saugų atstumą – myliu ir bučiuoju –