- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Redaktoriaus skiltis: Rinkėjo sindromas

Audronė MALŪKIENĖ

Kai pagalvoji, į ką mus, naivius žmones, pavertė politika, net baisu. Visi tampame kažkokiais tamošiais netikėliais. Ir ypač, kai artėja kokie nors rinkimai.
Štai Savivaldybė praneša (jei neužmiršta) džiugią naujieną: atvažiuoja ministras su svita aptarti vietos savivaldos reikalų – mūsų bėdas įvertinti, godas išklausyti. O mano nepatiklioje galvoje sukasi mintis: „Aha, viskas dėl artėjančios rinkimų kovos. Eikvoja valdiškus pinigėlius, kad pasirodytų, kad už savuosius kokį žodį užtartų…“
Kitas pavyzdys. Išskiria ministerija ar departamentas pinigėlių šalies pakraščiams, praneša visai Lietuvai. O aš mąstau: „Kaži ko jie iš mūsų nori, kad tokie geri? Žiūrėk, kad tik nereikėtų dešimteriopai atidirbti.“
Ir išvis: tik pamatau net menkiausią politiką, kuris viešoje erdvėje prisipažįsta mylintis gamtą, globojantis nuskriaustus vaikučius, naktimis nemiegantis dėl mūsų vargų ir rūpesčių – ir vėl įkyri mintis – lyg nuo mėšlyno pakilusi musė: „Aha, nedaug laiko liko iki rinkiminių plakatų! Skubėkite, skubėkite, galvokite, kad mes kvailiai. O mes – ne tokie, mes gudrūs“.
O gal ne gudrūs, gal patys save apgaudinėjame? Prieš porą dešimtmečių teko bendrauti su moterimi, kurios didžiausias trūkumas, mano galva, buvo perdėtas pataikavimas. Ir pikta būdavo ne dėl jos charakterio, o dėl naivaus tikėjimo, kad žmones galima pagauti ant visiškai surūdijusio pagyrų kabliuko. Juk tai toks žeminantis dalykas – nė kruopelytės nepasistengti kaip nors įmantriau suvystyti reikalingą žmogų, meistriškai pamanipuliuoti, kūrybiškai pasižiūrėti į savus poreikius ir svetimas galimybes…
Tą patį galvoju ir apie politikus. Jie atbunda taip netikėtai ir ima mumis rūpintis. Jie mus visur kviečia, domisi, pasakoja. Ir pasitaiko, kad klausosi (!) – kartas taip atidžiai, lyg nuo to priklausytų jo paties gerovė ar net likimas.
„Na, gal kažkiek ir priklauso, – atzvimbia mintis. – Jei nuo to niekas nepriklausytų, matytume juos kaip savo ausis be veidrodžio.“
Tai va, pajutusi pirmuosius rinkimų simptomus, imu ieškoti priešnuodžių. Gal ir mums jau laikas sudarinėti priešrinkiminių norų sąrašus? O gal net priešrinkiminius rinkėjų šūkius kurti?
Pavyzdžiui, dabar visi svajoja apie kondicionierius. Kad ir nedidukus, pastatomus kur nors kamputyje, kad bent retkarčiais pūstelėtų išsvajotos vėsos. O kodėl gi ne? Galime mes turėti savų visuomeninių poreikių?
O gal norėtumėte, kad Lietuvoje būtų įteisinta siesta? Dienos viduryje grįžti namo iš darbo, šeimai pietus išverdi, iščirškini, daržą nusiravi, o kai jau oras atvėsta, vėl apsilankai darbelyje…
Kiekgi galima imti tai, ką tau duoda, o ne pačiam prašyti, ko labiausiai reikia?
Ką sakote? VRK neleidžia papirkinėti rinkėjų? O tai, kad mes jau tampame rinkimų aukomis, patologiniais neviernykais – ne politikų sukelta profesinė liga? Ne rinkėjo sindromas, kuris pasireiškia jau minėtomis kvailomis mintimis, paranojišku požiūriu į lozungus, vizitus, gerus darbus ir galiausiai – liguistu įtarumu?
Ir išvis – nustačius rinkėjo sindromą, reikėtų paankstinti užtarnautą poilsį, skirti beveik valstybinę pensiją, o geriausiai – surasti tam vargšui kokią šiltą vietelę (labai atsiprašau už šiomis dienomis nemadingą žodį „šiltas“), kur būtų garantuota nuolatinė siesta ir visuotinė politinė nirvana…
Štai ko mums, rinkimų nuvarytiems piliečiams, šiandien labiausiai reikia. (Pastaba: rytoj gali prireikti ir ko nors kito…)