Audronė MALŪKIENĖ
Iki rinkimų liko 5 dienos, jei skaičiuotume ir šį antradienį. Tie, kas domisi rinkimais, kam svarbu, kieno rankose, banaliai kalbant, bus valdžios vairas, jų laukia nekantraudami. Norisi tikėti, kad tokių Mažeikiuose dauguma.
Mėlynoje knygelėje, kurią, tikiuosi, gavote kartu su kvietimu ateiti balsuoti, – rinkimų programos, kandidatų mintys ar tiesiog pažadai. Kokius tekstus, sakinius prie jų galima priskirti, neanalizuokime, nes laiko diskusijoms nebelieka. Turiu vilties, kad jų ir nebereikia, nes kiekvienas žinome, kam patikėsime savo balsą.
Apie tai, kad į rinkimus neverta eiti, nederėtų net galvoti. Juk rinksime ne kokius nors nepažįstamuosius, o žmones, kurie gyvena šalia mūsų, gerai žino, ko reikia Mažeikiams, arba bent jau nutuokia, ko nereikia.
Rinkimuose dalyvaujančius žmones paprastai skirstau į romantikus, pragmatikus ir fantastus. Ir šiuose rinkimuose, mano subjektyviu požiūriu, jų surastume nemažai.
Romantikai – tie, kurie galvoja, kad būti taryboje – labai gražu ir madinga, tos pareigos kelia savivertę bei prestižą visuomenėje. Ir pažadai dažniausiai romantiški, pakylėti, – kandidatai siekia savo svajonės bei siūlo tai, ko, jų nuomone, norėtume mes.
Pragmatikai – žmonės, kurie suvokia, kad galima žadėti šiek tiek daugiau nei realiai įmanoma padaryti. Tačiau realybės limito geriau neviršyti. Paprastai jie yra skaitę įstatymų ir šiek tiek nutuokia, iš kur ateina pinigai ir kur dingsta.
Fantastai skaito kitus leidinius, bendrauja su aukštesnės kategorijos būtybėmis nei eiliniai rinkėjai, todėl gali žadėti bet ką ir bet kokiomis dozėmis, manydami, kad jei tai tinka jiems, tiks ir mums.
Manau, kad kiekvienas kandidatas turi šių savybių kompleksą. O jų ir reikia. Pragmatizmas leis realiai žvelgti į galimybes, fantazija – siekti daugiau nei atrodo įmanoma, na, o romantizmas, tikiuosi, padės pažvelgti į žmogų ne kaip į trukdį ar statistinį vienetą, šiek tiek meiliau, šilčiau, empatiškiau…
Taigi turime pakankamai ilgą kandidatų sąrašą. Turime savo nuostatas. Turime patirties arba noro jos įgyti. Tad sekmadienį einame prie balsadėžių. Nebūkime atstumtieji. Tai sakau primindama, kad į pirmuosius demokratiškus atkurtos valstybės rinkimus nebuvo pakviesti tik romų tautybės gyventojai ir benamiai elgetos. Ne dėl kokių nors diskriminacinių sumetimų, o dėl jų nuolatinės migracijos ir nenustatomos gyvenamosios vietos.
Mes visi gyvename čia, esame nustatyti ir įvardyti, tad kartoju: nebūkime atstumtieji. Eikime. Balsuokime. Susirinkime, pasirinkime ir išrinkime.
Audronė MALŪKIENĖ
O aš viešoje erdvėje radau taiklų ir visapusišką apibūdinimą apie kandidatę L.Rimkienę.
,, Oskaras Vaildas grakščiai mestelėjo: „Baisiau už apkalbas gali būti tik jų nebuvimas“. Būti dėmesio centre beatodairiškai siekia ponia, svajojanti pasipuošti mero regalijomis ir stovėti ant kėdutės. Garbė? Baikit bajerius! Vertybės? Kam jos svarbios? Svarbiausia ant kėdutės stovėti!!! Ir kad visi matytų, ir kad visi grožėtųsi, ir kad visi sakytų: „Ach! Kokia JI! Ach! Kaip JI!” Be kaltės apkaltintiems skauda? Ui… Kam tai rūpi? Man viena įdomu: kas bus, jeigu taip bac! ir tos moteriškės svajonė išsipildo? A? Lyderis, iki tol tik dergęs, juodinęs, naikinęs… Atleis? Išmes? Sunaikins? O kas tada? Stovės ant kėdutės ir šauks: „Grožėkitės manimi! Džiaukitės manimi! Norite permainų? Ach! NEEE!!! Grožėkitės manimi! Džiaukitės manimi!”“…
Tik seimo rinkimų įstatyme yra numatyta, koks skaičius rinkėjų turi balsuoti , kad rinkimai būtų laikomi įvykę . Visuose kituose rinkimuose gali neiti ir nebalsuoti, jie vis tiek bus laikomi įvykusiais. Tačiau, vistiek visose informavimo priemonėse nuolat skatinama eiti balsuoti.Mano nuomone, taip yra suteikiamas legalus būdas informavimo priemonėms sumokėti pinigus už jų tylėjimą, tačiau tai apiforminama, kaip užmokestis už raginimą balsuoti .
„Tad kiekvieno vaidmuo svarbus, ypač to, kuris gimė devyniasdešimtaisiais ir savo akimis nematė praeities žiaurumų“. Deimantė RIMKUTĖ, agitatorė raginanti dalyvauti rinkimuose . Tie, kurie gimė devyniasdešimtaisiais, jiems 2009 m. sausio 16 dieną buvo 19 metų ir jie matė (o kiti ir dalyvavo taikiame mitinge), kaip taikus mitingas laisvoje demokratiškoje Lietuvoje buvo žiauriai išvaikytas pasitelkus policijos pajėgas ir panaudojus šaunamuosius ginklus, gumines lazdas ir ašarines dujas. Bet už pinigus jie, manau, pasiruošę parašyti dar netokių nesąmonių.
Per visas informavimo priemones nepaliaujamai skelbiama: eik balsuoti, kai kurie prideda- nebūkime atstumtieji. Aš manau , kad tie, kurie ragina eiti balsuoti, už raginimą eiti balsuoti, gauna piniginį atlygį. Manau, kad tiems rašytojams Jūs nerūpite, jiems rūpi tik atlygis už raginimą eiti balsuoti ir jiems nerūpi, kokios bus Jūsų pasirinkimo pasekmės , nes po to jie už atlygį vėl rašys , kad Jūs patys kalti, kad tokius išsirinkote.Bet mes neturime išeities , nes Lietuvą valdo b…. gauja(-jos) ir gali išsirinkti tik vieną iš jų+ dar krūvą tokių pačių. Nebijokite būti atstumtaisiais , nes neinantys balsuoti tokie nėra. Bet siekdama, kad jūs eitumėte balsuoti, ji Jus, neinančius balsuoti, netiesiogiai vadina atstumtaisiais ( gal pas Sorošą tobulinosi). Neikime, nebalsuokime, nebūkime pastumdėliais ( „pastumdėliais“ čia Malūkienės agitavimo formą panaudojau) . Mums siūloma balsuoti ne už kokius nors nepažįstamuosius, o žmones, kurie gyvena šalia mūsų, o mes gerai žinome , ko jiems reikia, ko jie tikisi, jei bus išrinkti .