- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Redaktoriaus skiltis: Svarbiausia – išlaukti

Audronė MALŪKIENĖ

Redakcijos kaimynystėje gyvenančią moterį su šuneliu sutinku beveik kiekvieną darbo dieną. Jų kasdienis mocionas – apeiti aplink parką.
Dažniausiai tik pasisveikiname, o pirmadienį kaimynė priėjo ir pakalbino. Pasidžiaugė, kad jaunimas tampa vis pilietiškesnis – kai šuo pakėlė koją prie pakelės žolės, netoliese rūkę jaunuoliai moters pasiteiravo, ar ji turinti maišelių ekskrementams surinkti. „Pilnas kišenes“, – atsakė ši ir parodė.
O manęs ji paklausė: ką daryti su tais jaunais vyrukais, kurie į parką atsiveda „paganyti“ didelius šunis, o išeidami palieka didžiules išmatų krūvas? Gal redakcija galėtų visa tai kaip nors paveikti?
Susimąsčiau. Kažin, ar tokio šuns ir tokio šeimininko kas nors ryžtasi paklausti, kur jo maišeliai, lopetėlė ar kita gamtai tausoti skirta atributika. Kai niekas nesiryžta kalbinti, tie didieji ir elgiasi, kaip nori arba kaip jiems patogiau.
Paguodžiau kaimynę: mano asmeniniais stebėjimais, dabar daugiau tvarkingų žmonių nei tų apsileidėlių, kurie šuniui pritūpus ir darant krūvą žvalgosi po parko medžių viršūnes. Štai mūsų kieme pakanka tik nežiopsoti, žiūrėti po kojomis. O dar prieš kokius penkerius ar šešerius metus po geros žiemos tekdavo šokinėti tarp „kupstelių“. Seni ir pabalę – nebaisūs, pavojingiausi tie, kurių šeimininkai „nepamatė“ šiandien ar vakar… Bet, kaip sakiau, tokių bombikių vis mažiau.
Dar pastebiu, kad lenktis prie augintinių padaryto kupstelio labiausiai tingi vyrukai. Žemas lygis šuns šūdus rinkti – suprantu iš veidų ir povyzų. Matyt, tokios užduotys giliai žeidžia vyriškumą.
Moterėlės – kitaip išauklėtos. Jos žino – netvarka plinta greitai, o jei dar tos netvarkos į namus parsineši – viena bėda. Valandas batus, koridoriaus kilimėlius ir grindis valysi. Paprasčiau laikytis tvarkos.
Šiaip į parką šunų vedžiotis nevalia. Nevalia jų paleisti lakstyti kur nori ir kaip nori. Ir visa tai prižiūrėti turėtų vieno savivaldybės administracijos skyriaus personalas. Bet jie daug ką prižiūri, jų darbas prasideda nuo aštuonių ryto, o baigiasi penktą vakaro. Šunų augintojai žino, kad retas keturkojis ištvers vėlai kėlęs – visi reikalai atliekami iki tol, kol prasideda darbo diena. Pasidomėjus, ką daryti su išdidžiais šunimis ir jų šeimininkais, sulaukiame tradicinio atsakymo, kurio esmė maždaug tokia: labai sunku nustatyti, kokiam šuniui kokia krūva priklauso, dar sunkiau – koks šeimininkas tos krūvos nepastebėjo. Esą reikia užfiksuoti, užfiksavus įrodyti, kad tikrai buvo taip…
Na kas gi tepsis rankas ir nagrinės šunų bombikes? Tik tie, kurie neturi ką veikti. O jei turi, į tokias smulkmenas dėmesio nekreipi. Sudžius ir subyrės.
Jaunuosius piliečius galima suprasti. Artėja pavasarinės talkos, parką paprastai tvarko moksleiviai. Tad jie ir yra tiesiogiai suinteresuoti, kad tų krūvelių būtų mažiau. Ir kalbina moterėles su nedideliais šunyčiais. Bet gerai, kad kalbina, kad tikrina, nes gal pro šalį šunį vedantis vyriškis tai išgirs ir pats pasiraus kišenėse.
Jei per penkmetį bombikių kiemuose perpus sumažėjo, gal dar po kelerių metų jos apskritai išnyks? Ir be valstybės tarnautojų įsikišimo.