Redaktoriaus skiltis: Teigiamų permainų? Rasime!

Audronė MALŪKIENĖ

Lyg ir nenutolome nuo vadinamojo metų slenksčio, kartkartėmis dar pasimaitiname pernykščiais gardėsiais, tačiau praėjusių švenčių įspūdžiai sparčiai blėsta. Tiesa, kai kurie jų dar neužsimiršo ir verčia pasvarstyti, ar teisingai vertiname save ir savo gyvenimo kokybę.
Ilgasis šventinis periodas man sukėlė įvairių minčių. Pirmoji – tokia: tik tegul niekas nesiskundžia, kaip sunku pragyventi dėl lėšų stygiaus. Dviejų argumentų pakaks? Kalbu apie perpildytas automobilių aikšteles prie prekybos centrų ir šventinių fejerverkų šou ne itin didelėje ne itin didelių Mažeikių padangėje. Atrodytų, visi mažeikiškiai vienu metu kelioms dienoms išvažiavo nusipirkti šventinių skanėstų. Ir ne mažiau jų naujametę naktį išėjo į gatves, kiemus, aikšteles su sprogstamaisiais įtaisais rankose.
Antroji mintis: arba mes išmokome viešumoje švęsti ramiau, kultūringiau, pagarbiau, arba pagaliau išsigandome galiojančių įstatymų bei viešosios tvarkos sergėtojų. Kad ir kaip būtų, sausio 1-osios rytą prie šventinės eglės, žibančios dovanų skrynelės bei aplinkinėse erdvėse buvo pakankamai švaru ir saugu – beveik apsieita be šukių, nuorūkų ir kitokių nemaloniai nuteikiančių pošventinių atributų, kuriuos tekdavo matyti ir mindyti anksčiau. Gal miesto tvarkytojai dirbo naktį? Nemanau. Geriau galvosiu, kad nebuvo ko tvarkyti.
Ir viena, ir kita mintis mane džiugina. Vadinasi, mūsų kasmetinės raudos apie tai, kaip sunku gyventi Lietuvoje, yra labiau priskirtinos prie tautosakos. Tikrasis žodžių autorius nežinomas, o melodija paprasta ir tinkanti nudžiuginti kitą tautietį. Iš tiesų, pagalvokime: negi imsi ir bet kam pasakysi, kad gerai gyveni? Dar nužiūrės, sėkmę nuvilios ar kam nors paskųs… O jei viskas blogai, ką iš tavęs, vargšo, atimsi? Ir niūniuojame tą pačią giesmę, kaip sunku žmogeliui stumti dieną ant šio svieto.
Politinėje padangėje irgi, atrodo, ramu. Kadangi piktų vėjų nuverstą eglę sparčiai atstatė, o metų ženklą ant Kultūros centro perkabino iš naujo, galima teigti, kad 2020-ieji Mažeikius pasiekė. Laikini šventiniai nesklandumai buvo tik fors majeure, o ne politinė krizė, kaip kažkas bandė tikinti feisbuko auditoriją. Dar liko išsiaiškinti, ar politinės dviejų valdančiųjų pajėgų skyrybos buvo teisėtos ir kokia valdžios profilio tame pačiame feisbuke paskirtis – tik pranešti sausas naujienas ar dar ir dalytis asmenine kulinarine patirtimi. Mano subjektyvia nuomone, kai kurių internautų, aptikusių netradicinį šventinį sveikinimą, pilietinis pasipiktinimas šiek tiek iš piršto laužtas. Suprantu, kad per ilgas šventes prisivalgyta saldumynų, išsakyta be saiko daug gražių žodžių, tad žiupsnelis druskos ar sieros tiesiog prašosi į viešumą. Bet kodėl turėtume taip gižiai pliekti inovacijas? O gal kitais metais tai taps gražia tradicija – dalysimės ne kokiais nors internete sužvejotais banaliais palinkėjimais, kurie be mūsų pastangų vis tiek neišsipildo, o naudingais patarimais?
Suprantu, kaip sunku paleisti atostogų tą mūsų vidinį kritiką, bet ir jam kartais reikia atsipalaiduoti.
Kada, jei ne dabar? Juk metai taip sparčiai lekia. O kartais net ir nulekia.
Tad įdomių, savikritiškų (vadinasi, ir mus tobulinančių) Naujųjų! Kadangi šį sakinį rašau sausio 6-ąją, dar galiu visus sveikinti ir aš. Prie savo sveikinimo pridedu naudingos informacijos: kad namuose augančios gėlės ilgiau ir vešliau žydėtų, jas reikia „primaitinti“ pačių pasidaryta trąša su vandeniu ir ricinos aliejumi.
Plačiau apie tai papasakosiu po kitos šventės. Laukite!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video