Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Naujienų agentūros BNS paviešintų slaptų dokumentų ir STT kratų įžiebtas skandalas sukėlė dvejopų ratilų. Viena banga susijusi su šalies žiniasklaidos ir valdžios santykiais, kita – su į gilius klodus nusitaikiusiomis politinėmis peripetijomis. Politiką palikime politikams. Žiniasklaidos bėdos suprantamesnės.
Trečiadienį Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje buvo akcentuojama, kad šalies žiniasklaidos priemonių atstovai sunerimę dėl vis dažnėjančių žurnalistų teisių pažeidimų šalyje. Ne vieno rajono savivaldybės riboja vietos laikraščių ar internetinių svetainių publikuojamą medžiagą, daro įtaką jos turiniui ar netgi atvirais veiksmais trukdo žurnalistams dirbti savo darbą. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sakė, jog susiklosčiusi situacija gali pareikalauti ir teisės aktų pataisų.
Greta pasisakymų ir komentarų LŽS svetainėje profesinio žurnalistų susivienijimo vadovas primena žiniasklaidos profesionalams gerai žinomo autoriaus – knygą „Universalus žurnalistas“ parašiusio Deivido Rendelo mintį, kokia gali būti žurnalistika. „Nėra nei komercinės, nei pogrindinės, nei valstybinės, nei antivalstybinės žurnalistikos. Yra tik gera ir bloga žurnalistika.
Ir vienai, ir kitai nėra sienų. Ir kalba jų abiejų gali būti bet kokia. Greta kiekvieno dorai tiriančio amerikiečio žurnalisto visada atsiras kitas, kupinas veidmainiško objektyvumo, greta kiekvieno afrikiečio, besitaškančio vyriausybės melu, bus kitas, kuriam gresia mirtis už tiesos rašymą, greta kiekvieno ruso, tiriančio korupciją, kitas nešvariai uždarbiaus slapta reklama, o greta kiekvieno brito, po rėksmingomis antraštėmis pakišančio banalumą, kitas skverbsis į vyriausybės manieringą slaptumą. Yra tik gera ir bloga žurnalistika.
Ir jos abi universalios. Kiekviena kultūra gali turėti savo tradicijas, kiekviena kalba – savo skambėjimą, tačiau viso pasaulio gerus žurnalistus jungiantis veiksnys yra kur kas svarbesnis už skiriamąjį. (…) Geri žurnalistai metą iššūkį tiek kabinetinei rutinai, tiek pasauliui už kabineto sienų“.
O žiniasklaidos saviškiams Žurnalistų sąjungos pirmininkas priduria: tai tik maža dalis kolegos dėstomų minčių, kurias gali ir gal net turėtų perskaityti kiekvienas, kam svarbu pažinti žurnalistikos pasaulį.
„Ypač tai svarbu Lietuvoje, kur vis dar diskutuojama apie žurnalistiką kaip apie nepamatuotų lūkesčių profesiją, kurios atstovus norisi mokyti, kontroliuoti, reguliuoti, įpareigoti, vedžioti ir bausti. Iš principo. Ir pamirštama paprasta tiesa, kad žurnalisto reguliuotojas yra jo auditorija – jei jis dirba blogai ir yra tikrai blogas, jį baudžia ignoravimu. O jie norime, kad visuomenė atskirtų blogus nuo gerų, turime galvoti apie žiniasklaidos raštingumą šeimoje, mokykloje, darbe. Jei tėvams, mokytojams ar bičiuliams darbe maloniau klausyti propagandistų, pletkininkų, melagių, problema, matyt, visuomenės vertybėse. Ir tų, kurie tai gamina, ir tų, kurie tai vartoja“, – įsitikinęs D. Radzevičius.
Gal kam nors šios dvi citatos pasirodys pernelyg „universalios“, akademiškos ar dėl kitų priežasčių atsietos nuo realybės, bet įsiklausyti verta.
Visa tai, ką mes šiandien darome, dėl ko ginčijamės ir dažnai nesutariame, kovojame arba bėgame iš mūšio lauko, ką deklaruojame ir ką norėtume nutylėti – yra iššūkis. Tik mastelis gali būti nevienodas, bet principas išlieka tas pats. Gerai, kad vėl sugrįžtama prie minčių ir knygų, kurias išvydome prieš dešimtmetį. Gaila, kad per tą dešimtmetį mažai kas pasikeitė. O gal net išliko visiškai nepasikeitę. Užsienio kolegos tradiciškai paguodžia: „Jūsų demokratija dar labai jauna“. Suprask, ir politika, ir žiniasklaida dar turi laiko pasitaisyti. Nežinia tik, kiek laiko duota: dešimtmetis, pusė amžiaus ar dar daugiau.
Spaudos laisvės idėja gimė dar XVII amžiuje. Universali idėja, jei dėl jos vis dar nesutariame.
