Kaip teigia mokslininkai, dėl Mėnulio sukimosi apie ašį greičio mums matoma tik pusė Žemės palydovo. Ir visą laiką ta pati. Tam, kad pamatytum tamsiąją Mėnulio pusę, reikia pakilti į kosmosą.
Šiandien stebiu, kaip kai kurie iš mūsų kolegų, kurie nuo regionų bei vietos žiniasklaidos problemų yra nutolę tiek pat, kiek šis palydovas nuo jų darbastalio, laikosi nuostatos: skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų dėmesio verta tik ta informacija, kuri patvirtina jų norimą ištransliuoti teiginį, o visa kita neegzistuoja arba nereikalinga.
Štai sakinys iš internetinio naujienų portalo: „Mažeikių rajono laikraštis „Santarvė“ beveik už 889 tūkst. eurų regioninėje spaudoje skelbs Žemės ūkio ministerijos užsakomuosius straipsnius“.
Ką suvokiame jį perskaitę? Kažkoks kaimo laikraštis kažkokiais būdais iš ministerijos gavo beveik milijoną ir dabar nuo ryto iki vakaro – nuo pirmo iki paskutinio puslapio – rašys apie žemės ūkį. Ar ne tokią mintį gimdo ši informacinė „pilnatis“?
Kas liko šešėlyje? Ogi tai: Mažeikių rajoninis laikraštis „Santarvė“ per pusę metų subūrė 82 vietos ir regioninius laikraščius, kad visi kartu jie galėtų sudalyvauti ES remiamame Žemės ūkio ministerijos informaciniame projekte.
Kodėl reikėjo tuos visus laikraščius burti ir „Santarvei“ imtis reklamos agentūros vaidmens?
Dabar ir aš pateiksiu savo subjektyvų pavyzdį. Prieš gerą dešimtmetį nuoširdžiai kvatojau, kai vieno didelio laikraščio priede, kuris buvo platinamas tik sostinėje (ne šalyje, net ne Vilniaus rajone!), perskaičiau ilgą ir išsamų projektinį straipsnį apie pievas, ganiavą ir primilžius…
Ganiava ant asfalto, Gedimino prospekto trinkelių ar Sereikiškių parke, troleibusų stotelėse melžiamos karvės – nejuokingas vaizdelis?
Prieš tą dešimtmetį man iš sostinės galima buvo atsakyti: dalyvaukite ir laimėkite, tuomet į viską žiūrėsite rimčiau. Tai mes ir padarėme.
Taigi, kas dar liko „nematoma“ sakinyje apie „Santarvės“ pinigus?
Projektas, kurio sąmata – 889 tūkst. eurų, yra tęstinis, numatytas dvejiems metams – tiksliau tariant, vietos laikraščių susivienijimui yra suteikiama galimybė kitąmet jį pratęsti, o ministerijai – nutraukti, jei kas nors jai pasirodys ne taip.
O dabar suskaičiuokime. Per metus 82 leidiniai gali gauti 445 tūkst. eurų. Padalinkime šį skaičių iš 82 laikraščių, po to – iš 12 mėnesių. Paaiškėja, kad vienas vietinis laikraštis iš šio ES remiamo projekto vidutiniškai uždirbs šiek tiek daugiau nei 350 eurų per mėnesį. Ir tai gerokai mažiau nei prireiks vieno darbuotojo MMA sumokėti. O jei pagalvoji ir palygini su anksčiau toje pačioje ir kitose ministerijose vykusių panašių konkursų biudžetais, išvis ašaros…
Mąstykime optimistiškai: gerai, kad pagaliau kažką uždirbs rajonų, regionų laikraščiai – visi, kurie panoro dalyvauti konkurse ir pakankamai tam ruošėsi. Be viso kito, naujovė puikiai sutampa su šių dienų valdžios šūkiais: investicijas į regionus!
Tad dabar ir svarstau: ar tie, kurie skelbia apie nerealų „Santarvės“ praturtėjimą, neturėjo laiko arba nesugebėjo pasidomėti plačiau (informacija apie konkurso dalyvius bei projektus yra vieša), ar šis faktas tiesiog netiko bendrajai informacinei strategijai.
Jei pasitvirtintų antroji įžvalga, teisūs būtų atlikėjai iš „Pink Floyd“, dainavę apie užtemimą: „There is no dark side of the Moon really, matter of facts its all dark“. Galimi du šios frazės vertimo variantai. Kaip ir jau minėta faktų atranka.
Post scriptum veidaknygės analitikams: jei vietos laikraščiai ir nebūtų laimėję konkurso, šių lėšų niekas neskirtų Mažeikių gatvėms bei kiemams remontuoti.
