Audronė MALŪKIENĖ
Rytoj minėsime Europos vartotojų dieną.
Vartojimas – kaip Mėnulis, jis turi dvi puses. Matomoji – tai, kad mes turime pakankamai daug teisių. Tai, kad jomis retai naudojamės ar net jų nežinome – mūsų pačių (tik iš dalies – mūsų teises ginančių organizacijų) problema. Dar vienas svarbus momentas, kodėl mes tų teisių nežinome ir neginame – tai, kad mums gaila laiko ir negaila išleistų pinigų.
Pinigų mums negaila ir maisto pertekliui pirkti, o paskui mesti į konteinerį. Tad kita mūsų godžiojo „mėnulio“ pusė – ta, kuri dažniausiai lieka nematoma, – kaip tikslingai mes renkamės, perkame ir vartojame.
Prieš metus Europos Komisija paskelbė, kad Lietuvoje kasmet išmetama beveik 600 tūkst. tonų maisto. Žinome, kad mūsų šalyje skursta apie 600 tūkst. žmonių. Jei kiekvienam skurstančiajam tektų po toną šitų „išmetimų“, vargu ar kas skųstųsi neprivalgąs.
Kas mus, turinčius vieną kitą „laisvą“ eurą (kai asmeninis biudžetas nesubalansuotas iki cento), verčia išlaidauti? Tai, ko jokia mūsų teises ginanti organizacija nepajėgi kontroliuoti ar uždrausti – pardavėjų marketingo gudrybės.
Pirma, akcijos: perkame per daug, kai esame įtikėję, jog šiandien tai kainuoja mažiau, nei kainavo vakar ir kainuos rytoj. Panašu į vartojimą sovietmečiu – kad ir ką gavai, imk, nes rytoj gali nebegauti; imk daug, nes nežinia, kokias parduotuvių lentynas matysime ateityje; gal jos bus visiškai tuščios… Kiek visokių sukauptų gėrybių paskui buvo suvartota per jėgą, o kiek išmesta? Niekas nesuskaičiuos.
Šiandien pardavėjai mus ragina: imkite dabar, nes neaišku, kiek rytoj tai kainuos. Ir mes imame. Daugiau nei mums reikia. Dėl to paties neaiškaus rytojaus.
Atrodytų, niekas nepasikeitė – ir vienu, ir kitu atveju suveikė gynybos instinktas: aš apsirūpinęs, vadinasi, saugus. Ir visiškai nebesvarbu, ar man TIEK reikia. Ar reikės?
Kita priežastis – mes manome, kad, pirkdami daug, taupome laiką ir atstumus. Toliau nuo prekybos centrų gyvenantys žmonės perka daugiau maisto ir buities priemonių, kad namuose nieko nepritrūktų. Ar visada atsargos perkamos racionaliai ir apgalvotai? Ar visi turi susidarę būtiniausių pirkinių sąrašą? Nemanau. Kiek teko paklausinėti, dažniau vadovaujamasi intuicija, regimąja atmintimi (ko namuose jau trūksta ar kas lyg ir baigiasi) bei tos akimirkos poreikiais (ypač, jei nespėjome pavalgyti prieš vizitą į parduotuvę).
Tad trečias momentas – alkano žmogaus akys visada nori daugiau nei gali sutalpinti keli skrandžiai.
Ketvirtasis – vis dar taikome pirkimo terapiją. Kai paklausi savęs, ar to perkamo dalyko reikia, ar jo įsigijimas tik teikia malonumą, dažnas asmuo (ir ypač jei tas asmuo – moteris) atsakys: pirkau, nes buvo liūdna (pikta, nemalonu, niekas nedžiugino, kt.)…
Yra ir kitų motyvų, kodėl mūsų namai ir šaldytuvai kartais lūžta nuo daiktų, produktų, kitų prekių. Bet nė vienas jų nėra susijęs su vartotojų apsauga.
Šias apsaugas turime kontroliuoti (susidėti, susitvarkyti, įjungti) patys.
Tad saugios ir malonios kovo 15-osios, būkime protingi europiečiai – pirkime tiek, kad nereikėtų išmesti. Pradžiai – tik toks nesudėtingas palinkėjimas. Kad patys save šiek tiek saugotume nuo gerovės.
Apie tai, kaip negražiai su mumis kartais žaidžia gamintojai ir pardavėjai, papasakosiu kitą antradienį.
