Redaktoriaus skiltis: Vietinės reikšmės turto mokestis

Audronė MALŪKIENĖ

Smagu skaityti Auksūdžio bendruomenės vadovės mintis, kad kaimas tvarkosi ne tik visuotinių talkų metu – gražu ir švaru čia turi būti kiekvieną dieną. Ir tai ne deklaracija, nes kasmet „Darom“ dalyviai auksūdiškiai šiukšlių randa mažiau ir mažiau. Išmoko patys nešiukšlinti ir kitiems neleidžia.
Kad taip miestiečiai susivoktų, – pagalvojau, „įkvėpta“ šeštadieninio pavyzdžio. Štai apie ką aš.
Šeštadienį nuo pat ryto kaimyninio prekybos centro žmonės triūsė kaip bitės – valė patvorius, nusišveitė langus (net bokštelį nusisamdė, kad visus juos pasiektų). Toks vaizdas iš vienos mano daugiaaukščio pusės. Iš kitos – nuolatiniai mūsų kiemų „sanitarai“, susibūrę ant suolelio prie pat gatvės. Iš pradžių jie rūšiavo iš konteinerių ištrauktą tarą. Paskui, matyt, draugiškai ėjo į parduotuvę prie taromato. Iškeitę atliekas į tvirtesnę bei mielesnę „valiutą“ jie čia pat ir atsigaivino – susėdę ant jau apgyvendinto suolelio. Cigaretėms pinigų akivaizdžiai pritrūko, bet kam jas pirkti, eurus tuščiai švaistyti? Šalia suolelio – šiukšlių dėžės, naujoviškos, gražios, su patogiais, lengvai ištraukiamais metaliniais konteineriais. O juose – nuorūkos, tik rinkis, ieškok koks „kancaras“ širdžiai mielesnis.
„Sanitarai“ nuorūkas peržiūrėjo atidžiai – iškratę visą šiukšlinę ant žemės.
Klausimėlis: kaip manote, ar tas, kurios netiko, jie sužėrė atgal į šiukšliadėžę? Žinoma, ne, nebūkime naivūs.
Tad „Darom“ akcija prie mano namo šeštadienį po pietų atrodė taip: iš vienos pusės – švara ir gėlės žydi, iš kitos – girtas benamis (ar bent jau taip atrodantis asmuo) ant suolelio miega, o aplink jį – tiesiog parodomasis šiukšlynas: nuorūkos ir tušti buteliai.
Kaip antroji Mėnulio pusė, – pagalvojau, aplenkdama miegantįjį. Saulė šviečia, paukšteliai čiulba, negi vargšelį žadinsi? Negi pirštais į „kancarus“ ar nekondicinę tarą baksnosi? Žmogelis užsidirbo poilsio minutėlę, o man tokį gražų šeštadienį visiškai nesinori susilaukti vaizdingos tirados ar ko nors rimtesnio. Prisipažinsiu, iš pradžių pamaniau: gal kam paskambinti, kad išvežtų į mažiau matomą vietą. Ir to nepadariau – tegul jau apšnerkščia vieną suolelį, o ne du. Kur tokius „sanitarus“ policija dėtų? Nebent iš centro į pakraščius. Bet ten juk šiandien irgi viskas sutvarkyta. Tesiilsi…
Kita variacija šiukšlių tema. Paskambino žmogus į „Santarvę“. Nesupranta, kokie proto bokštai sugalvojo apmokestinti jį už buto ir už sodo sklypo šiukšles. Aiškiname jam, kad reikia įrodyti, jog sode negyvena, tuomet mokestis gerokai sumažės. O jam ir tas sumažėjęs mokestis – pernelyg didelis.
Aš ir nesuprantu, kaip žmogus nesupranta – mokame ne už mūsų šiukšles, o už mūsų turtą. Turi du butus ir tris sodus – už viską ir mokėk. Toks vietinės reikšmės turto mokestis.
Kol šalies valdžia galvojo, kaip iš turtuolių pinigų paėmus už jų sukauptas gėrybes, vietiniai sumąstė greičiau ir paprasčiau.
Jei nepatinka mokėti, nebūk godus. Turėk tik vieną šiukšlinimo vietą. Arba nė vienos. Štai mano matytas „sanitaras“ – nei savo galvą laužo, nei kitam ją suka dėl šiukšlių mokesčio. Pasėdėjo ant vieno suolelio, pagulėjo ant kito – ir tegyvuoja svetimos šiukšlės! Jos ir maitina, ir rengia, ir linksmina. Jokių mokesčių, vien pajamos.
Kaip sako vienas filosofas, išeitis iš susidariusios keblios situacijos visada yra, tik tas išėjimas mums gali nepatikti.
O ką daryti?

One Reply to “Redaktoriaus skiltis: Vietinės reikšmės turto mokestis”

  1. Vardas (privalomas) parašė:

    Moku už šiukšles tris kartus-butas,sodas,garažas.Palyginus su pensija-kosminė kaina.Iš savo pensijos niekaip negaliu prikaupti tiek šiukšlių.Artėja rinkimai-pagalvosime už kokius veikėjus geriau balsuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*