Šisbeitauskas
Ar pastebėjote, kad jau įpusėjo ruduo? Pasirodė pirmosios šalnos, tad dabar pats lapų kritimo ir jų grėbimo metas. Mieste tai vienur, tai kitur pūpso didžiuliai maišai – jie kasdien papildomi nauja šlamančių lapų porcija. Nors orai ir ne visai tinkantys pasivaikščiojimams, bent jau, ačiū Dievui, nelyja. Kai prasidės rudeniniai lietūs – menkas malonumas. O dar tos vis ilgėjančios naktys… Žodžiu, ateina pats nykiausias metų periodas – bent jau man: šlapia, tamsu ir šalta.
Užtat dabar pats įkarštis kovojantiems dėl vietų Seime. Neriasi iš kailio tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai, nerimsta ir vadinamieji valstiečiai. Štai Premjeras net atostogas pasiėmė – reikia juk žmones agituoti, važinėti po miestelius ir kaimus, brangus kiekvienas rinkėjas. Beje, socdemai gudriai sugalvojo pagražinti ir pagerinti savo šlyjančią reputaciją – jie visomis keturiomis pasipriešino siūlymui nuimti PVM lengvatas už šildymą. Tai aiškus jų rinkiminis triukas – juk iki rinkimų liko tik savaitė: pirma Vyriausybė, kuriai vadovauja, patys žinote, kas, pasiūlė nepopuliarų sprendimą, paskui jam organizuotai, patys žinote, kas ir pasipriešino…
„Tvarkiečiams“ deguto į medų pripylė vienas partietis, viliojantis rinkėjus juos papirkinėdamas, o jam pačiam rinkiminę kampaniją suteršė pasieniečių šunį Ramzį nušovęs brolis. Šuo tapo vos ne tautos didvyriu, o urna su jo pelenais atsidūrė muziejuje.
Žmonės stebėjosi ir šios ceremonijos iškilmėmis – paprasti žmogeliai laidojami kiek kukliau – kur ten jiems iki tokio tituluoto šuns? Kitas garsiai svarstė – kas būtų, jei kokio nors politiko artimas giminaitis nušautų: a) jo šunį; b) jį patį.
Ir dar apie rinkimus. Mažeikiškiai turi apsispręsti, ką iš dviejų likusių kandidatų rinkti: ramų, solidžiai ir oriai save pristatantį vyruką ar visur skubančią, suspėjančią ir save visais įmanomais būdais reklamuojančią moteriškaitę.
Visų mūsų teisė rinktis, kaip kam pasirodys geriau. Taip ir padarykime.
Keistai man pasirodė per rinkimus sutrikusi ir daug nepatogumų pridariusi kompiuterinė programa, į kurią sukišta penki milijonai eurų. Išeina, tiek suplota už neveikiančią ar prastai veikiančią programą. Kažin kiek tada kainuotų nepriekaištingai veikianti programa? Esu kupinas įtarimų: matyt, „priekaištingai“ veikianti programa reikalinga ir naudinga kai kuriems politikams, o nepriekaištinga – rinkėjams. Klausiate, kodėl? Kuo daugiau trikdžių – tuo daugiau netvarkos, kuo didesnė betvarkė – tuo daugiau galimybių pasitvarkyti, kaip kam reikia… Bet čia tik mano subjektyvūs pasvarstymai. Gal tie milijonai ir netyčia buvo paleisti vėjais.
Taigi liko dar savaitėlė ir sužinosim, koks galutinai bus mūsų Parlamentas.
Į pabaigą eina dabartinio Seimo kadencijos darbas ir daugelis mūsų išrinktųjų su šiltomis parlamentarų kėdėmis turės atsisveikinti. Ar matėt, kokias jie gaus išeitines kompensacijas? Kažkas buvo pasiūlęs jokių kompensacijų jiems nemokėti. Ir jau ne pirmą kartą. IR KĄ JŪS MANOT? Oho, kaip seimūnai puolė ginti savo teisių: esą kompensacijos jiems būtinos, kaip ir paprastiems darbuotojams. Buvo ir tokių, kurie pareiškė, kad be kompensacijos jie toliau, kol gaus darbą, neišgyvens… Vaje, vargšai, nemanau, kad iki Seimo jie buvo bedarbiai, tad į darbus sugrįš visi. Gal net į geresnius. Kita vertus, niekas jų į Seimą per prievartą neįkišo – patys veržėsi. Gal net dėl tų pačių sodrių atlyginimų.
Kažkas pasakytų – kaip nebuvo teisybės, taip ir nėra. Kai pagalvoju apie teisybę, vis prisimenu mūsų parolimpiečius, kuriems už laimėtus medalius buvo skiriamos daug mažesnės išmokos nei sveikiems sportininkams. Tai negi jų medaliai kitokie? Ir tikriausiai iškovoti, įdėjus dar daugiau pastangų ir darbo. Gerai, kad kažkas dėl šios neteisybės susizgribo ir situacija iškart pasikeitė.
Dabar apie šiek tiek kitokį gyvenimišką reikalą – mūsų, tiksliau, mūsų pinigėlių saugumą. Vis dar pasitaiko girdėti istorijų apie telefoninius sukčius, prisigalvojančius vis naujesnių apgaulių, aferų, triukų… Ir svarbiausia – kiek apie tai kalbama, kiek įspėjama saugotis, tie faktai nesiliauja – žmonės kaip užkibdavo ant sukčių kabliukų, taip ir tebeužkimba.
Vieną tokį pasakojimą apie tai, kaip išaiškinti telefoninius sukčius, man atsiuntė ir mažeikiškis Algimantas. Vyriškis pasakoja, kad jo draugė turi paslaugų ir komercijos įmonę. Jos veikla penketą ar šešetą metų buvo pristabdyta. Taigi, tai draugei paskambino moteris, prisistačiusi iš Kauno vyriausiojo policijos komisariato – ji pasisakė savo vardą ir pavardę bei pareiškė, kad per jos įmonę plaunami pinigai. Nurodė net kelias įmones. Įtarus sukčiavimą, interneto pagalba išsiaiškinta, kad tokia moteris tikrai dirba vidaus reikalų tarnyboje, tik ne Kauno vyriausiajame policijos komisariate, o Kauno kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo valdyboje. Kadangi sąraše jos telefono numerio nebuvo, tik elektroninis paštas, tai jai buvo nusiųstas paklausimas, ar ji skambino ir pranešė apie pinigų plovimą. Ta moteris iš karto atsakė, kad mažeikiškiai susidūrė su sukčiais ir patarė į skambučius nereaguoti. Bet sukčiai kažkodėl daugiau neskambino, o Algimanto draugė dėl savo ramybės paskubėjo visus pinigus iš anos savo sąskaitos perkelti į kitą.
Tai šiek tiek kitokia istorija ir žmonės – veiklūs, nesutrikę, žinantys, ką tokioje situacijoje daryti ir kaip elgtis. Kas kita, kai sukčiai kėsinasi į kokio itin garbaus amžiaus žmogaus pinigus – jie paprastai nei internetu nesinaudoja, yra patiklūs, o aferistai sugeba, kaip sakant, užkalbėti dantį, sukurti tokią istoriją, kad nori nenori tuo patiki. O juk reikia žinoti tik viena – šiais laikais jokie valdiški reikalai NETVARKOMI TELEFONU. Jokie!
Taigi – nepasiduokit sukčių pinklėms ir nenusileiskit jiems, o rytoj nepamirškit pasveikinti savo bosų su jų diena. Nors ir sekmadienis.
sisbeitauskas@santarve.lt
