Rudens dargana nebūtinai turi būti tamsi

Šisbeitauskas

Kažkaip nesinori pasiduoti jau keletą savaičių į galvą lendančioms lietaus atneštoms tamsioms mintims ar niūrioms nuotaikoms. Ir feisbuko draugai sako, kad lietingi orai nėra blogai – tik reikia į juos įsižiūrėti ir pamatysime, kad ir lietuje yra kažkas gražaus. O jei jau visai riesta – imkim tam lietui ir nusišypsokim – gal jis taip pat savo buvimu nori pradžiugint mus? Taigi – kur jūsų šypsenos? Sau, artimam žmogui, draugui ar kolegai. Negi jie to nenusipelnė?
Trečiadienį buvo minima kažkieno išgalvota Apsikabinimo diena, tad tas simpatiškas, apkabinti norįs meškiukas internete šmėžavo visą dieną – kažkoks keistas jausmas, kai tave nori apkabinti ne tik čia pat, bet ir už kelių šimtų ar net tūkstančių kilometrų esantys žmonės – smagu jau vien dėl to, kad tave prisimena, o jei dar nori apkabinti… Tų Apsikabinimų dienų, pasirodo, per metus yra ne viena: vieni apsikabina gruodį, kiti – sausį, bet, kaip matot, tai būna tada, kai už lango šalta, tad visai ne pro šalį apsikabinti ir šiuo metu, per rudens darganas. Kita vertus, juk norint ką nors apkabinti, nereikia laukti tam skirtos dienos – apkabinimas yra gera emocija, o kada jų būna per daug? Ar pastebėjot, kad dabar jaunimas labai toleruoja šį metodą ir apsikabina vos susitikus?
Apsikabinimų diena, pasirodo, kilusi iš Australijos: vienas po daugelio metų į savo gimtąjį miestą grįžęs žmogus, nustebęs, kad jo niekas nebeatpažįsta ar nepažįsta, pakabino lentelę su užrašu „Free hugs“ („Nemokami apkabinimai“). IR KĄ JŪS MANOT? Po kelių minučių prie jo išsirikiavo eilė žmonių, norinčių apsikabinti. Gal žmonėms paprasčiausiai to reikia?
Niūrias rudeniškas dienas prašviesina ne tik apsikabinimai, šypsenos, bet ir mūsų mieste vykstantys gražūs dalykai. Pirmiausiai tai meno festivalis, sukviečiantis nemažai mažeikiškių: praėjusią savaitę pilnutėlėje mikrorajono bažnyčioje nuostabia muzika žiūrovus žavėjo varpininkai iš Estijos, šeštadienį Kultūros centre grojo kamerinis orkestras iš Hamburgo, o šį antradienį viešojoje bibliotekoje į salę sunkiai tilpo visi norintys pasiklausyti aktorių Giedriaus Arbačiausko ir Andriaus Bialobžeskio atliekamų dainų ir poezijos skaitymų. Ši salė iš tiesų per maža tokiems renginiams: prireikus tarp visur pristatytų kėdžių neįmanoma praeiti, karšta, o langų pradaryti neįmanoma, nes  girdisi triukšmas iš gatvės ar traukia skersvėjai – ne paslaptis, kad didžioji auditorijos dalis nemokamuose renginiuose būna senjorai. Kaip išsireiškė mano viena pažįstama, nemažai žiūrovų išvis buvo tik atėję pašildyti salės – matėsi, kad jie nelabai suprato, ko čia atėjo… Panašiai buvo ir su keliomis prieš mane sėdėjusiomis jaunuolėmis – beveik visos programos metu jas kažkas juokino, nors programoje nebuvo nieko juokingo… Supratau, kad toms merginoms į šį renginį liepė ateiti jų dramos būrelio vadovė.
Be visų tų renginių, šiomis dienomis mūsų mieste vyksta lenkų kino festivalis, tad rudens darganas praleisti galite ir Kultūros centre žiūrėdami lenkiškas kino juostas.
Kažkaip tas lietus vis nesitraukia iš šiandieninių mano temų – lietus ir vėjas šiomis dienomis tebedrasko ant vienos Žemaitijos gatvėje esančios nedidelės maisto parduotuvės priešais garsųjį avarinį dvylikaaukštį namą kabantį reklaminį plakatą. Tiesa, jis, kiek suprantu, nepriklauso tai parduotuvei, nes siūlo visai ką kita. Vienas jo galas atplyšęs jau seniai – priešais esančių namų gyventojai tą vaizdelį stebi jau nuo vasaros ir laukia, kada stendo medžiaga atplyš visiškai ir pradės tabaluoti ties parduotuvės langais – gal tada tą spalvotą skudurą pastebės ir jį pakabinę reklamos darbuotojai bei jį arba sutvarkys, arba visiškai nuims. Tokie dalykai tikrai nepuošia nei pagrindinės mikrorajono gatvės, nei viso miesto.
Dviejų Naftininkų gatvės – 18 ir 20-ojo namų gyventojai skundžiasi košmarišku įvažiavimu į jų kiemus, susiriesdami keikia jį ir taksistai. Nuolatinis lietus tas duobes dar labiau padėjo pagilinti, tad mašinos, beje, ne tik iš tų kiemų, bet ir vežančios vaikus į „Buratino“ darželį, įsigudrino važiuoti šaligatviu – tas jau taip pat pradeda trūkinėti. Tad kas bus pigiau ir lengviau – ar sutvarkyti tą keliasdešimties metrų asfalto atkarpą, ar paskui remontuoti ir šaligatvį? Jei, ponai valdininkai, galvojat su galva, pamąstykit, o jei su… nieko čia neišmąstysit – žmonės ir toliau jus keiks.
Artimiausiomis dienomis būsiančius orus jų spėjikai prognozuoja būsiančius kiek geresnius, o visažinis Naglis Šulija net kalba apie dar vieną vėluojančią bobų vasarą. Kol orai tokie, nesinori tuo tikėti, bet jei žmogus apie tai kalba iš televizoriaus ekrano, vadinasi, kažką žino.
Kad ir kaip ten būtų su tais orais, jeigu savaitgalį nelabai turite ką veikti, siūlau rytoj nuvažiuoti į Ukrinus ir palaikyti ukriniškiams kompaniją klausantis Chriso Ruebenso ansamblio muzikos – manau nenusivilsit, juolab kad šis festivalinis koncertas nemokamas.
O sekmadienį yra proga nuvykti į Pavirvytės dvarą: kas dar ten nebuvę, apžiūrėsit, kaip iš griuvėsių iškilo naujas gražus pastatas ir tuo pačiu pasiklausysit styginių kvarteto „METTIS“ koncerto, kuriame gros ir jaunasis Mažeikių akordeono virtuozas Jonas Vozbutas. Tiesa, už šį koncertą reikės susimokėti tris eurus – negi tai daug?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*