Ketvirtadienio popietę pirmąkart šyptelėjo pavasaris. Vos vos – lūpų kampučiais pro debesų properšą. Lyg atsakydami šypsojomės jam. Plačiai, beveik užsimerkę – kad neapaktume nuo saulės atšvaito sniege.
Vasaris jau atsiėmė daugiau nei pusę savo dienų. Taip ir norisi tikėti, kad nebegrįš šalčiai, liks tik lengvas šaltukas. Ir vis ryškėjanti dangaus žydrynė. Iš blausios mėlynos ji pamažu taps žydra žydra, vėjas veltui bandys blaškyti aukštai išskydusius debesis, ir vieną gražią dieną nosis pajus iš įšalo išsivadavusios žemės kvapą…
„Na, štai, – vakar rytą pasakiau, – liko tik viena vasario šventė“.
„Ar turi galvoje tą, kuri su žydeliais ir blynais?“ – pasitikslino aplinkiniai.
„Ir prie užrakintų durų“, – šyptelėjau, prisimindama, kaip vaikystėje dukra maldavo dviejų dalykų. Pirmasis – tradiciniai blynai. Antrasis – kad tik neatidaryčiau persirengėliams buto durų. Dabar viskas kitaip. Jei rastų vienminčių, verstų kailinius, dažytų veidus ir lėktų į gatvę. O kas yra Užgavėnės, vis tiek nežino. Tik klausinėja. Ir labai juokiasi, išgirdusi, kad per Užgavėnes nevalia šukuotis. Kad galva būtų švari, plaukams augti niekas visus metus netrukdytų…
O ar žinote, kad šią žiemos išvarymo dieną garsiąją Morę vežioti reikia ne bet kuo? Jos važis ypatingas – pusė ratų, pusė rogių. Neveltui liaudies ši šventė vadinama slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Saulė vis aukščiau, darbymetis vis arčiau. Kuris ūkininkas nesirūpina, kad metai būtų geri ir derlingi?
Vienas iš būdų prisišaukti gerovę – gerai atrodyti ir jaustis šiandien…
Tas, kas nevalgys, pats kaltas. Valgymas – tai ritualo dalis, ne mažiau svarbi už kovą dėl Morės ir jos palydovų barškučius. Sotumas turi lemti gerus metus. O ką suvalgius ilgai ir ramiai virškini? Žinoma, mėsos, blynų, spurgų!
Blynai – ne šiaip sau, ne žydeliams dovanų kepami, tai irgi simbolis, net labai svarbus. Jei turite mažylį, jis greičiausiai atspės, ką primena nuo kiaušinių trynių geltonas, linksmas ir apvalus blynas.
Žinoma, saulutę.
Tą, kuri vis aukštyn ir aukštyn. Tą, kuri debesėlius sušauks, kad laiku lietų atneštų, rugius ir linus palaistytų.
Beje, mūsų tautos papročių tyrinėtojai teigia, kad ši smagi šventė buvo siejama ne tik su pavasariu, derlingumu, linais, bet ir su protėvių vėlėmis. Senieji lietuviai tikėjo, kad vėlės tiesiogiai daro poveikį derliui, kad Užgavėnės – tai laikas, kada jos gali iš sakralinio pereiti į žemiškąjį, žmonių gyvenamą pasaulį.
Lįsti vėlėms į akis, jas be reikalo trukdyti nedera, tačiau į Užgavėnių vakarienę (kaip ir per Kūčias) jas pakviesti būtina. Priešingu atveju, vėlės įsižeis, ir nežinia ką supykusios gali pridaryti. Gal sausrą atsiųs ar liūtis per pačią šienapjūtę…
Ir po Užgavėnių laužo (Morė jau sudeginta, žiema sprunka!) persirengėliai ubagai ar žydai ir juos lydėję šventės dalyviai neišsibarsto. Priešingai. Jie susimeta į būrelius, sudeda į vieną krūvą tai, ką jiems vaikštant po sodybas pasisekė prisirinkti, kas dosnių šeimininkų pridovanota, ir vaišinasi iki išnaktų, bandydami atsidainuoti, atsivalgyti ir atsigerti už visą artėjančią gavėnią, pasninką, kuris tęsis 7 savaites.
Užgavėnių burtai taip pat susieti su artėjančiu pavasariu. Štai labai gražus, labai pavasariškas ateities spėjimas.
Kiekvienas, kas nori sužinoti savo ateitį, prisiskina vyšnių šakelių. Jas reikia atitinkamai pažymėti (kad nesupainiotume kieno kuri) ir pamerkti į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražysta, greitai ištekės arba ves. Jei kuriam tik lapeliai išsiskleis, šiemet sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes. Gali visiems laikams be poros likti.
Iki Užgavėnių jau visai nebedaug laiko…
Ei, ar jaučiate, uodžiate, girdite: tuoj pavasaris! Dar truputis, ir saulė šypsosis pilna burna, sulapos, sužydės ne tik meilės burtams skirtos šakelės, bet ir pačios vyšnios.
Nusikratykime žiemos sustingimą, laukime, o laukdami linksminkimės!
P. S. Ir neduok Dieve, per Užgavėnes dirbti ar nesilinksminti, niūriai užsidarius sėdėti. Net nebandykite eksperimentuoti. Protėviai sako: oi, kaip nesiseks.
