Su profesine švente, plunksnos broliai!

Šisbeitauskas

Dar orams neatšilus, praėjusį savaitgalį prasidėjo kalafiorų – taisyklingai lietuviškai – žiedinių kopūstų revoliucija. Visokių jų per žmonijos gyvavimo laikotarpį yra buvę, bet kažkokių kopūstų – dar negirdėta. Jau vien šis pavadinimas vertas dėmesio, ką jau bekalbėti apie šios revoliucijos esmę…
Tie kalafiorai ėmė ir kažkaip nežmoniškai pabrango. Tada visi puolė lyginti visų ankstesnių ir dabartinių daržovių kainas. IR KĄ JŪS MANOT? Pasirodo, tas triukšmas kilo ne be pagrindo. Žmonės supyko – kiek galima kentėti ir tylėti? O dar kai pradėta lyginti mūsų maisto produktų kainas su užsienio – košmaras.
Statistai išsisukinėja, kad bendras kainų pakilimas nematomas – esą viską sudėjus į krūvą, lyg niekas ir nepabrango. Bet žmonės juk nėra kvaili – socialiniuose interneto tinkluose juodu ant balto pavaizduota, kas, kur ir kiek kainuoja. Skirtumai akivaizdūs, dėl to ir kyla pasipiktinimas. Kitaip atrodo ekonomistams, kurie bando paaiškinti, kodėl skirtingose šalyse yra tokie kainų skirtumai.
Tegu jie aiškina, ką nori, bet faktai – kaip ant delno. Ir kuo kalti lietuviai, kad taip yra? Nežinau, ar padės ateinančią savaitę skelbiami didelių prekybos centrų boikotai, bet pabandyti galima. Bijau tik vieno – ar nebus taip, kaip su mokytojų streiku, kai vieni prie jo prisidėjo, o kiti laukė, kuo visa tai baigsis? Jei laimės – gerai visiems, jei ne – ko čia kvailioti? Jei neiti į maximas, rimius, norfas, tai neiti visiems, kitaip – kam tai išvis reikalinga?
Tiesa, ta kalafiorų revoliucija prajuokino tuo, kad, pasirodo, žmonės painioja tas daržoves su brokoliais – jų kepurės iš tiesų panašios ir atrodo kaip su šukuosenomis, tik kaliafioras yra šviesus, geltonas, o brokolis – žalias. Beje, pastarasis man visada buvo skanesnis.
Pasipiktinęs tuo, kad kai kurios kainos dabar tokios pat, kaip ir buvusios litais, „parintis“ pradėjo mūsų Seimo juokdarys Petras Gražulis, pasiūlęs atsisakyti euro ir grįžti prie lito. Toks populistinis pasiūlymas parlamentarui išsprūdo pačiu laiku – neabejoju, kad šiuo, pasipiktinimo kainomis momentu, jam daug kas pritars. Judėk, Petrai, judėk ir neleisk tautai tavęs pamiršti. Juolab kad artėja rinkimai…
Šio pono prasimanymai man atrodo tokie pat absurdiški, kaip kažkurį vakarą per žinias nuskambėjęs raginimas uždrausti mušti muses ar uodus – esą jie tokie pat gamtos padarai, kaip ir mes visi… Čia kažkoks „džoukas“, pasakytų išmintingieji anglai.
Atšilę, kaitinti pradėję orai sukėlė didelį lietuvaičių susižavėjimą pražydusiomis egzotinėmis sakuromis. Egzotinės jos dėl to, kad tai – Japonijoje paplitęs augalas ir gal dėl to, kad lietuviai už jas pasiruošę pakloti dideles pinigų sumas. Šia egzotika susižavėjo ir mūsų miesto valdžia, išleidusi šioms japoniškoms vyšnioms didžiules sumas pinigų ir įkurdinusi jas esą kažkokiame senjorų parke. Kai pasižiūrėjau, kuo tos sakuros tokios ypatingos, nieko išsiskiriančio nepamačiau – kai kurios pas mus žydinčios vyšnios ar rausvi obelų žiedai atrodo dar gražiau už jas.
Sakurų parkas, mano galva, buvo Savivaldybės šūvis pro šalį: toks pat didelis lietuviškų obelų sodas atrodytų nė ką nė blogiau. Ir į Europos Sąjungos užpakalį su tomis sakuromis neįlindome: Japonija juk Azijoje…
Jei jau prisipirkome ir prisisodinome tų ne europietiškų vyšnių, tai pasistenkime jas kaip nors išsaugoti: mažeikiškiai susirūpinę, kad šalia to sakuromis apsodinto ploto šiuo metu vyksta Pavenčių ir Sedos gatvių sankryžos pertvarkymas, tad galimas variantas, kad dėl kelininkų pertvarkų gali nukentėti ir kai kurie tie egzotiški augalai. Belieka tik tikėtis, kad kelininkai taip pat džiaugiasi sužydusių sakurų grožybėmis ir jas visas išsaugos…
Dabar persikelkime į tikrą Europos Sąjungos šalį – kaimyninę Latviją ir jos sostinę Rygą, kurioje neseniai teko lankytis. Kai būni kur nors kitame mieste ar šalyje, tai, ką ten pamatai, norisi lyginti su tuo, kaip yra pas mus. Rygoje teko stebėti ten populiarios sporto šakos – graplingo varžybas. Mažeikiuose apie tokias dar neteko girdėti, kiek žinau, čia turime vieną iš kovos menų – kikboksą. Beje, šiandien „Ventos“ progimnazijoje vyks jo turnyras.
Graplingas – kažkas panašaus į imtynes, tik ten sportininkams leidžiama kiek skausmingiau „pakankinti“ varžovą. Tose varžybose dalyvavo ir lietuvaičiai iš Kauno, Jurbarko, dar iš kažkur, žodžiu, Lietuvoje, pasirodo, tai jau nėra naujovė. Šiaip tas graplingas man pasirodė šiek tiek nuobodokas: susiima du vaikinai ar merginos, permeta ant tatamio ir mąsto, kaip vienam kitą palaužti.
Rygoje nustebino viešojo transporto punktualumas – autobusai, troleibusai ar tramvajai stotelėje pasirodo minutė į minutę. Mūsų keleivių vežėjams dar toli iki to – važiuoja tik keletas maršrutų per dieną, bet nevėlavę autobusai važiuoti nemoka, nors atstumai, palyginti su Rygos, daug mažesni.
Keista pasirodė ir tai, kad Rygoje beveik nematėme „treninguoto“ jaunimo. Jei pasirodė vienas kitas, iš kalbos nustatėme – rusakalbiai. Pas mus treningai – vieni iš populiariausių drabužių – lyg visi ir visą dieną sportuotų.
Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, tad su profesine švente noriu pasveikinti visus kolegas: rašančius, kuriančius radijo ir televizijos laidas. Aštrios jums plunksnos ir taiklaus žodžio.

sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*