Audronė Malūkienė
Netinkamai pastatęs koją gali atgulti – ir ilgam. Tuo įsitikinau pati. Iš pradžių pykau ant savęs, ant atsitiktinumo, kuris privertė mane būti netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Taip baigėsi metai. Naujuosius sutikau su įtvaru, bet vis dar su šypsena.
O štai po Naujųjų apniko liūdnos mintys. Gal tai ženklas, mąsčiau, kad užteks ilsėtis kalno viršūnėje, laikas pamažu ridentis žemyn? Gal čia senatvė, primygtinai pareiškianti teises ir koreguojanti mano planus, svajones, ketinimus? Gal taip dabar ir bus – kuo toliau, tuo geriau išmanysiu anatomiją, su draugėmis šnekėsiuosi tik apie ligas ir negalavimus, daktarų ir ligonių susibūrimo vietos taps labiausiai mano lankomas objektas? Niūrokas vaizdelis.
Tokios mintys mane persekiojo gal kelias dienas. Bandžiau spoksoti į televizoriaus ekraną – smegenėlės vis tiek verda! – vartyti knygas, kas puslapis jas atidėdama. Prisipažinsiu, gailėjau savęs.
Tokia ir buvo svarbiausioji diagnozė, o ne ta, kurią išsiaiškino daktaras.
Nuo kvailos savigraužos pradėjo gydyti ligoninė. Blogas bruožas lyginti asmenines nelaimes su didesnėmis svetimomis, bet kur dėsies – sava bėda arčiau kūno. Kai pamatai, kokių išbandymų likimas siunčia žmonėms ir kaip kantriai bei išdidžiai jie juos sutinka, susigėsti dėl savojo zirzenimo. Kita vertus, tiek sykių kartojusi mėgstamą savo kolegės posakį „Stebėk ženklus“, pabandžiau mano priverstinių atostogų analizei taikyti kitą modelį. Ne įprastinį: ką gyvenimas su manimi padarė/daro/nori padaryti? – o kitą: ką jis man nori parodyti/įspėti/patarti?
Atrodo, sugalvojau. Supratau, kad stoviu ties kryžkele ir arba išties ridensiuos nuo to kalno, arba dar galiu paėjėti plynaukšte. Viskas priklauso nuo požiūrio ir su juo susijusių veiksmų. Nuo pasiryžimo – pasiduoti inercijai arba ne.
Nežinau, kaip iš tiesų seksis, akivaizdu viena: nuotaika išsyk pasikeitė. Ir į svečius užbėgusi bičiulė pastebėjo: „Tavo akys kitokios, linksmos, seniai tokių nemačiau!“ Po savaitės paskambino senas draugas, kuris tai dingsta iš akiračio, tai vėl apsireiškia. Prasitariau, kad jau beveik mėnesį neinu į darbą, o štai ligoninėje „dirbu“ puse etato (tiek visokių vizitų ir procedūrų!). Jis tik paklausė: kuri koja. Ir paaiškino, kad tokia trauma reiškia, jog aš jau subrendau svarbiems sprendimams, tapau naudinga visuomenei ir aplinkai, plius dar kažkokius variantus, tarp kurių nebuvo nė vieno nemalonaus ausiai. Juokas, ir tiek. Metų pradžioje aš jį būčiau mandagiai iškoneveikusi (taip pasityčioti iš mano didžiojo graudulio!), o šįkart priėmiau kaip dar vieną manųjų išvadų patvirtinimą.
Kai pagalvoji, nesvarbu, kokiems sprendimams ryžausi. Svarbu tai, kad pagaliau baigiau dejones ir dvejones, ir ėmiausi veikti. Pasiseks ar nepasiseks – jau kitas klausimas, kita problema.
Savigailos procesai kartais reikalingi, ypač tiems žmonėms, kurie lengvai pasiduoda gyvenimo inercijai.Bet tik tokiu atveju, jei pats gali nusistatyti diagnozę – pasakyti sau maždaug taip: „Dabar aš savęs pasigailėsiu“ arba „Dabar aš truputį pabūsiu nelaiminga“. Tas būsenos konstatavimas – ne kas kita, kaip garantija, kad procesas greitai pasibaigs. Kaip sloga ar peršalimas. Pažadas: padejuosiu, bet laikinai. O jei iš pirmo žvilgsnio bloguose dalykuose dar pabandysime įžvelgti kažką teigiamo – yra vilties, kad ūmus liūdesys neperaugs į chroninį.
Šalia įvairių optimizmą skatinančių argumentų, kuriais save gydžiau, buvo ir toks: jau vasaris, trumpas mėnuo, po kurio tikrai prasidės pavasaris. Nežinau kaip jums, bet man tai – pats nuostabiausias metų laikas, dovanojantis žvalumo, jėgų ir tikėjimo, kad gyvenimas yra gražus. Laisvės gatvėje pirmąsyk sužaliuos naujieji medžiai, o mes, išsivadavę iš žiemiškos pilkumos, vaikščiosime lygiais šaligatviais arba sėdėsime lauko kavinėje. Gersime aromatingą kavą, stebėsime praeivius, apie kažką kalbėsimės. Ir šypsosimės, šypsosimės, šypsosimės…
