Sugniaužkime kumščius ir laukime bronzos medalių!

Šisbeitauskas

Valiooooo, norėjosi šaukti antradienio vakarą, kai mūsų krepšinio rinktinės vyrai nepabūgo nė laukinio Naujosios Zelandijos krepšininkų šokio ir juos įveikė. Garsiai nešaukiau, nes kažkaip mano šūksnis keistai galėjo pasirodyti kaimynėms senjorėms, bet širdyje triukšmavau tikrai. Prisipažinsiu – nelabai tikėjau tokiais mūsų krepšininkų pasiekimais, nes komanda atrodė kažkokia nesusižaidusi. O dar tos nelemtos traumos…
Valio norėjosi sušukti ir ketvirtadienį po lietuvių rungtynių su amerikiečių rinktine, bet, deja, to padaryti negalėjau bei balsu, nei širdyje. Nors… Mūsiškiai žaidė su galingiausia pasaulio krepšinio komanda, ir vien tai yra didelis laimėjimas. Pasiguosti galime tik tuo, kad pirmąjį kėlinuką lietuviai į priekį išsiveržė keturis kartus, o ir pirmuosius du kėlinius amerikiečiams nusileido labai nežymiai.
Dabar lieka laukti ir tikėtis, kad mūsų krepšininkų rinktinė į Lietuvą parveš bronzos medalius, tad laikykime kumščius už mūsiškių sėkmę šį vakarą.
Deja, ne viskas gyvenime mus tik džiugina – būna ir kitokių dalykų: gal ir nelabai reikšmingų, bet tokių, kurie gadina nuotaiką. O iš tokių nuotaiką gadinančių detalių, žiūrėk, ima ir susidaro visa nesusipratimų puokštė. Kodėl taip būna: kuo labiau pyksti, tuo labiau kažkas tave dėl to pykdo. Turiu galvoje į pašto dėžutes dedamus reklaminius leidinius. Apie juos jau ne kartą rašė ir laikraščiai, bandžiau prie pašto dėžutės klijuoti užrašą, kad tokios korespondencijos nepageidauju, bet kažkam jis, matyt, nepatiko, tad tas užrašas dingo. Kaip dabar reikalauti, kad tų brošiūrų daugiau į pašto dėžutę nebedėtų?
Kiek suprantu, kai kurių parduotuvių, vaistinių, maitinimo ir įvairias paslaugas teikiančių įmonių reklaminius leidinius atneša ir sudeda vienas žmogus, tad reikėtų jį kaip nors prigauti ir paprašyti, kad tos makulatūros į mano pašto dėžutę nedėtų. Bet kaip tai padaryti – juk nestovėsi dienų dienas laiptinėje ir nelauksi, kada ateis tas žmogelis?
Trečiadienį prieš pietus pašto dėžutė buvo tuščia. Po kelių valandų sugrįžęs pamačiau, kad iš pašto dėžučių jau kyšo reklaminiai laikraštukai. Jų suskaičiavai net aštuonis: kai kurių prekybos centrų net po du. Iškart visi jau nebesutelpa, tad kai kas ir lieka kabaroti.
Jei dar tas popierius būtų normalus – atiduočiau giminaičiams kūrenti krosnį, bet tie bjaurybės nedega. Iš ko jie pagaminti, kas ten žino, gal dar kenksmingi sveikatai? Kas dės gerą dalyką į pašto dėžutę už „ačiū“?
Piktinuosi dėl to ne tik aš, keikiasi ir kaimynai, jaučiu, kad pyksta ir pusė, o gal ir dar daugiau mažeikiškių, tad kaip čia surengus akciją, kad visi nepatenkintieji su tais leidiniais vienu metu ateitų į juos išleidusį prekybos centrą ir sumestų ten visą tą literatūrą – bene tada kas nors iš jų vadovų susimąstytų, kad gal tie leidiniai tikrai nereikalingi?
Kad ir nelaukiu, nepageidauju tos reklaminės makulatūros, į vieną kitą ją siunčiantį prekybos centrą nueinu. Matau visas akcijas ir be papildomos informacijos. Bet dabar truputį ne apie tai. Prie prekybos centro, „hypermarketo“, kaip jie patys save vadina, yra įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Tvarkinga, graži, bet ne kartą teko matyti, kad čia esančiose sūpuoklėse supasi… paaugliai. Keistai atrodo – vaikiukams jau pradeda dygti ūsai, o jie spraudžiasi į vaikams skirtas sūpuokles. Jiems kompaniją palaiko ir mergužėlės. Mažyliams vietos nebelieka, nes jų žaidimų vietą okupavę didžkiai. Lai juos šunes, tuos mažvaikius, gal tai ir būtų pakenčiama – juk ateina jie čia tik po pamokų ar turėdami tarpą tarp jų – bet kokia jų kalba! Net kai kurie suaugusieji tokių sparnuotų frazių ir žodžių galėtų pasimokyti. Tokios kalbos juk „neužpypinsi“, tad visa tai girdi ir seilę dėl sūpynių varvinantys vaikai. Ir kalba jie taip garsiai, lyg aplink nebūtų nei tų mažylių, nei suaugusiųjų – atrodo, kad jie čia karaliauja vieni ir niekas jų negirdi. Ir nesužinosi, žmogau, iš kokios jie mokyklos, kad mokytojai galėtų tokius keikūnus sugėdinti. Aišku tik tiek, kad tai tikrai ne pradinės mokyklos auklėtiniai.
Ai, tegu tie kalbos darkytojai išsiskalauja burnas kokiu nors dezinfekuojančiu skysčiu, o mes grįžkime prie gerų dalykų, juolab kad jų yra. Štai šiandien į pirmuosius kino seansus mažeikiškius pakvietė senamiestyje įsikūręs kino klubas. Na ir kas, kad salė nedidelė, kad nematysime ten jokių šiuolaikinio kino efektų, bet džiaugtis reikia vien tuo, kad po dešimties metų, kai buvo uždaryta paskutinė Mažeikiuose kino salė, ledai vėl pajudėjo.
Sveikinti reikia tris tai padariusius jaunuolius, kurių dėka bent dalis mažeikiškių bent po kelias valandas praleis kartu žiūrėdami filmą. Juk iš tiesų – ar ne sarmata, kad toks miestas ir tiek metų gyvena be kino teatro? O progų juk tikrai buvo: kiek per tuos metus pristatyta didžiulių prekybos centrų – ir vėl jie! – bet nė vienas nesugebėjo mažeikiškiams įrengti kino salės. Nesugebėjo to išreikalauti ir Mažeikių valdžia. Ir tikriausiai nesugebės. Piršto nejudina ir daugybė verslininkų – jie užsiima savo kiemų gražinimu ir kišenių kimšimu, bet miesto žmonėms neskiria jokių rimtesnių investicijų. Mesteli vieną kitą litą į šoną ir tuo viskas baigiasi.
Tad ir džiaukimės tuo, ką turime. Kol mažeikiškiams iki rimto kino teatro dar toli, toks yra ir klesti Šiauliuose, Klaipėdoje ar kur kitur. Tik ne Mažeikiuose.
sisbeitauskas@santarve.lt