Susipažinkite su visais savo kaimynais

Šisbeitauskas

Trečiadienio vakarą pylos gavo mūsų sinoptikai, teigę, kad tądien Lietuvą užklups audra su lietumis, perkūnija ir žaibais  O ta begėdė audra mus ėmė ir aplenkė – dideliu greičiu nudundėjo į Baltarusiją. Mes likome it musę kandę. Aš čia, aišku, ironizuoju: nei mums tos audros reikėjo, nei ką, tegu ji siaučia savais keliais.
Beje, kažkokie audros ar bent jau lietaus su perkūnija ir žaibais požymiai pas mus pasirodė trečiadienio naktį. Kas bijo perkūno ir žaibų, naktį kėlėsi uždarinėti langų, atjungti televizijos antenų. Man tie griaudėjimai jokių baimių nekelia – nežinau, gal reikia tris kartus pabarbenti į stalą ar nusispjauti per kairįjį petį, bet gamtos stichijos jokių bėdų ar nelaimių man dar nėra pridariusios, todėl į jas aš žiūriu ramiai: neatjunginėju nei antenų, nei interneto, nepuolu uždarinėti langų – ką tas žaibas pas mane veiks? Kita vertus, kai pagalvoji, gal iš tiesų reikėtų – juk žmonės, ko gero, ne be reikalo nuo to saugosi?
Vis prisimenu vaikišką padavimą, esą, kai lyja lietus, žaibuoja ir griaudėja, danguje gyvenantis Perkūnas, prisipildęs didžiulę statinę vandens, veža jį kažką laistyti. Statinė perpildyta, vanduo laistosi, geležiniai vežimo ratai trankosi į akmeninį kelio grindinį, tad iš po ratų sklinda žaibai – iš čia ir visas šių gamtos reiškinių paaiškinimas. Viska būtų lyg ir logiška, tik man nesuprantama, kuriems galams reikia kažką laistyti naktimis? Gal Perkūnas kokiu nelegaliu kanapių auginimu užsiima ir nenori parodyti, kurioje vietoje jos auga. Taigi, žaliesiems – tiek policijos pareigūnams, tiek valdančiajai partijai – derėtų susirūpinti ir griežtai uždrausti nelegalią Perkūno veiklą, juolab kad žaliųjų vadas yra taip susižavėjęs pagonybe. Argi pašonėje pas Aukščiausiąjį, gali būti tokia didžiulė netvarka?
Daug netvarkos yra ir žmonių gyvenime – čia turiu galvoje laistymąsi vandeniu. Šį antradienį sulaukiau buvusios kaimynės skambučio, esą iš penktame aukšte esančio buto nekontroliuojamai liejasi vanduo, kuris jau pasiekė ir pirmąjį aukštą. IR KĄ JŪS MANOT? Iš tiesų atrakinus trečiame aukšte esančio buto duris, teko autis batus ir bristi gelbėti to, kas dar nebuvo sušlapę. Bet koridoriuje, tualete, vonioje ir virtuvėje viskas skendo vandenyje. Aš pagalvojau, kad, matyt, man kažkas padeda, nes beveik potvynio išvakarėse aš iš to buto išsikrausčiau. Sušlapo likę kiliminiai takai, linoleumas, sienų tapetai… Laimė, vanduo neužplūdo į didįjį kambarį – tada nuostolių būtų buvę dar daugiau.
Beje, tą kartą įsitikinome, kad kaimynai turi būti apsikeitę savo telefono numeriais: sunkiai pavyko rasti ketvirtame aukšte gyvenančius žmones, nes niekas neturėjo jokių jų koordinačių: iš penkto aukšto plūstantis vanduo pirmiausia apipylė ketvirtame aukšte esantį butą, bet kadangi tuo metu nieko ten nebuvo ir niekas nežinojo, kaip tuos žmones rasti, vanduo tekėjo ir į žemiau esančius butus.
Dabar suprantu saugios kaimynystės reikšmę. Vienas to privalumų yra tai, kad visi vienoje laiptinėje ar net name gyvenantys kaimynai turi vieni kitų telefonus ir prireikus gali vieni su kitais greitai susisiekti. Kita vertus, kaip gali turėti kaimynų telefonų numerius, jei jie, išgirdę kaimyną rakinant duris, patys susilaiko ir neina, kad nereikėtų susitikti ir pasisveikinti. Ir tai vadinasi kaimynai. O juk sakoma, kad kaimynų ir giminių nepasirinksi, tad ar tokie turėtų būti kaimynų santykiai? Negi „labas rytas“ ar „laba diena“ yra taip sunkiai ištariami žodžiai? Ir kokia tada kalba gali būti apie saugią kaimynystę?
Vakar buvo minima romų holokausto diena – per radiją buvo raginama susirasti likusius senuosius romus ir prašyti jų papasakoti apie jų tautiečių trėmimus. Susimąsčiau: mūsų mieste romų likę visai mažai, daugiausiai gatvėse matome dar gana jaunus romus, tad ar belikę senųjų – ką čia gali žinoti. Bent jau gatvėse jie nesirodo. O tie, kurie pasirodo, dažniausiai – ypač moterys, prašinėja pinigų ar siūlo ką nors nusipirkti. Kai pagalvoji, juk tokie jauni žmonės galėtų susirasti darbą… Bet ir vėl, ko gero, nuo senų senovės romai ir oficialus darbas yra nesuderinami dalykai – pažinojau nemažai romų, bet nepamenu, kad bent kuris iš jų būtų kur nors dirbęs.
Nors ir vasara, bet atostogauja ne visi – iš kur tada gautume duonos? Juda darbai ir Mažeikiuose. Pastebėjau, kad nuo Pavenčių gatvės Ventos link pajudėjo žemės  darbai. Žinau, kad ten kažkur įsikurs pagoniškas kampelis, o upės pakrantės bus sutvarkytos ir taps dar viena kultūringo poilsio zona. Kai pamačiau tuos planus, galvojau, kad tai utopija, bet dabar, kai akivaizdu, jog darbai jau prasidėjo, pradedu tuo tikėti. Nežinau, kiek visa tai užtruks, bet kada nors pavenčiuose jausimės patogiai ir saugiai, nebereikės vaikščioti po šabakštynus ar braidyti po metrinę žolę.
Nepasitikėjimas statybų terminais kyla iš kai kurių kitų objektų: gegužės ar birželio mėnesį turėjęs pradėti veikti pėsčiųjų tiltas per geležinkelį vis dar nefunkcionuoja, o jau rugpjūtis. Buvo žadėta šiemet pradėti ir viaduko per geležinkelį Algirdo gatvėje statybą, bet ir ten kol kas niekas nejuda. Laiko iki metų pabaigos dar yra, bet abejoju, ar kas nors ten šiemet pajudės. O jei pajudės, tada galėsime sakyti: „Garbė statybininkams.“
Rytoj – pirmasis rugpjūčio savaitgalis. Atrodo, jis nelepins mus renginiais – nuo jų šiek tiek galime atsikvėpti. O kas to nenori daryti, rytoj važiuokite į Šerkšnėnus – jų tradicinėje „Vasaros spalvų paletėje“ žadama labai daug linksmybių. Itin suklusti turėtų Vytauto Šiškausko gerbėjos – jis ten bus. Kad tokių yra, įsitikinęs visu šimtu procentų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto