Pavasaris pamažu ateina ir pas mus. Su žibuoklėmis, permainingu debesuotumu, slogomis ir magnio trūkumu. Pastarasis trikdo mūsų smegenų aktyvumą ir norą džiaugtis.
Štai atėjo į redakciją žmogus. Galėtų džiaugtis, kad po rekonstrukcijos atidarytas vienas prekių ir paslaugų centras. Žmogus nesidžiaugia. Jį, nutarusį paaukoti prieššventinius pietus ir pasidairyti po ką tik atidarytą įstaigą, sunervino nauja tvarka: kiekvienas lankytojas, norintis ko nors paklausti ar sužinoti, turi pasiimti taloną su pažymėtu eilės numeriu. Kaip pas daktarus. Ateis eilė, tada ir paklausi kokio nors guvaus vyruko ar merginos apie tau rūpimą prekę.
Tokių žmonių, per pietus nutarusių sutvarkyti svarbius reikalus, pasak mūsų kliento, buvo ir daugiau. Pasižvalgę į naują interjerą ir pačiupinėję talonus, jie išėjo iš gražiai išpuošto salono.
Galima įtarti, kad naujoves salone įvedinėjo jaunoji karta, kuriai niekada neteko susidurti su „gyvomis“ eilėmis prie deficitų, prie daktarų, prie bilietų ar kokių nors kitų sunkiai pasiekiamų dalykų. Dar visiškai neseniai stovėjome eilėse, kad galėtume užimti eilę, po to budėjome, kad mūsų eilė nepraeitų, leidome ant delnų rašyti numerėlius, dėti atspaudus, kas dvi valandas lakstėme „užsiregistruoti“ arba paprasčiausiai atsinešdavome termosus su kava ir sumuštiniais.
Kiekvienas iš mūsų kartos yra nors kartą stovėjęs tokioje eilėje. Ir šiandien ją prisimena kaip nuotykį, kurio daugiau nebesinorėtų patirti.
Bet neveltui sakoma, kad nauja – tai gerai užmiršta sena. Ir štai vėl kažkas mums siūlo atgaivinti tradiciją – registraciją, kuri suteiktų galimybę stoti į eilę ir joje ilgokai pastovėti.
Suprantu, kad tokia sistema – tai bandymas sudrausminti nekantrius klientus, kurie lipa per galvas, stvarsto pardavėjus ir konsultantus už rankovių ir atlapų, kai šie bendrauja su kuriuo nors vienu pirkėju. Užsieniuose visi jau priprato, kad kol pardavėjas ar vadybininkas šnekasi su klientu, turi kantriai laukti. Gali keiksnoti, mindžikuoti nuo kojos ant kojos, žvilgčioti į laikrodį, mykti ir krenkšti, bet tik tyliai ir sau. Bet tada, kai ateis tavoji eilė, tarnautojo dėmesiu galėsi džiaugtis kiek panorėjęs. Kol užteks klausimų ir pasakysi, kad visus atsakymus supratai.
Mūsų pirkėjai kantrybės turi gerokai mažiau nei užsieniečiai. O ypač tada, kai esame tikri, jog visokios ten išankstinės bei ilgos eilės – tai tik sovietinių laikų atgyvena.
Todėl tie, kurie mano, kad dviguba eilė: prie talonų ir prie gyvo žmogaus –pateisins lūkesčius, gali ir suklysti.
Jau vien žodis „talonas“ turi tiek negatyvaus potencialo, kad gali susargdinti ir sveiką žmogų. Tas, kas pagal talonus pirko degtukus, muilą, žiedą mylimajai ir prieškambario spintą, mane supras. Supras ir tas, kuris lyg karys tamsų žiemos rytą ar saulei akinant stoviniuoja iš pradžių prie poliklinikos durų, paskui – prie registratūros langelio, po to – prie gydytojo ir kitokių procedūrų kabinetų.
Kiek jų grįžta dar labiau sunegalavę ir nelaimingi, praradę bet kokią viltį, kad jų laikas (ir jų sveikata) yra verti bent menkiausios pagarbos.
Tad nieko nuostabaus, kad imame negerbti kitų laiko. Ir bandome jį koreguoti… talonėliais.
A. M.
Talonizacija
