Taurė

Dangaus taurėje – saulėlydžio vynas. Mūsų puotos stalas – horizontas. Mes einame į tą šventę jau daugelį metų.
Nežinau, kaip tu jautiesi, kokį vaidmenį pasirinksi toje puotoje – svečio, šeimininko ar pasiuntinuko, zujančio po menes ir podėlius. O gal ir pats dar nežinai, nes kelias tolimas ir daug kas gali pasikeisti.

Aš taip pat nerimauju. Kiekvieną rytą pasitikrinu, ar kvietimas tebegalioja. Taip, taurės krištolas sublyksi, saulėtekis nubrėžia horizontą, o vėjas atneša tolimos melodijos nuotrupas.
Diena kupina darbų sumaišties, žmonių ir kalbėjimo apie viską, tad nėra laiko pažvelgti toliau nei į gretimo namo langus. Bet mes žinome, kad kai leisis saulė, bus žengtas dar vienas žingsnis mūsų didžiosios puotos link.
Ar tau įdomu, kas išgėrė vakarykščio saulėlydžio taurę? Joje žaižaravo tirštas, klampus, į kraują panašus vynas. Manau, jis turėjo būti skirtas labai solidiems, ilgai siekusiems tikslo ir daug kentėjusiems svečiams. Tokį vyną dešimtmečius brandina tamsoje, iki tol, kol kalno papėdėje nokusios vynuogės užmiršta saulės šviesą, kol viską – atmintį, spalvą, kvapą – atiduoda tai vieninteliam ramybę ir užsimiršimą dovanojančiam gurkšniui.
Jaučiu, kaip sunerimai – ir man ši spalva primena skausmą. Gėdą. Kažką tokio, ką norėtum paslėpti nuo svetimų akių, net nuo savęs. Kas primena, kad esi tik žmogus… Kraujo spalvos saulėlydis.
Žinai, man labiau patiktų birželio vynas, keičiantis atspalvius nuo rausvo iki auksinio, panašus į mylimiausią tėvo rožyno rožę. Gal tada, kai savo keliais pajusiu tą mėlyno aksomo staltiesę, taurėje kvepės ir vilios būtent šis gėrimas. Ragausiu jį pamažu, taip pat lėtai, kaip ant žemės driekiasi birželio sutemos. Kai paskutinis spindulys, paskutinysis mano taurės atšvaitas perskros dangų, aš jau nieko nebeprisiminsiu: nei savo kelionės, nei bendrakeleivių, nei į kelią vijusio nerimo. Net vilties, kad tai bus tik laikinas išsiskyrimas – tik vieno saulėlydžio puota.
Viską sužinosime, kai žengsime per horizontą.
A. M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*