- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Tegu išgirsta pasaulis!

Šisbeitauskas

Jau lyg ir buvom pradėję bambėti, kad nesiseka mums su orais, keikti nesiliaujantį lietų ir vėsą, bet atrodo, kad turėsime neblogą savaitgalį – sinoptikais reikia tikėti. Gal ir gerai tokia temperatūrų kaita, pamatysim visokią vasarą – ir su karščiais, ir su lietumis.
Praėjusį penktadienį į aikštę prie kultūros centro mažeikiškiai buvo pakviesti pasižiūrėti indiškų grožybių – čia surengta Indijos kultūros diena: vyko koncertas, visi buvo vaišinami indišku plovu, saldumynais, klausėsi giedamos mantros. Įspūdingai atrodė ir didžiulis vežimas, kurį traukiant miesto gatvėmis galėjo prisijungti ir mažeikiškiai. Šventė sutraukė nemažai žmonių, bet, kaip visada, buvo nepatenkintųjų – esą, kodėl mažeikiškiai viliojami kitokiais tikėjimais, vykstančias apeigas viena moteris garsiai pavadino cirku… Ir redakcijai skambino nepatenkinta skaitytoja – kodėl propaguojamas kitas tikėjimas, jei gyventojų dauguma – krikščionių, katalikų.
Mačiau tą šventę ir net nepagalvojau, kad esu viliojamas priimti kitą tikėjimą. Tai supratau kaip kitos kultūros ar religijos pristatymą, pažintinį renginį. Ir apeigos, nors ir spalvingos, į cirką nepanašios. Manau, kad nepasitenkinimą lemia mūsų pačių pasaulėžiūros spragos – dar ne visi mokame tolerantiškai žiūrėti į kitus žmones ir jų tikėjimą. Geriau atsiriboti – kas ne taip, kaip pas mus, tai yra blogai… Ne norėdamas paerzinti tokius žmones (pats esu katalikas), pasakysiu: man net pasirodė, kad iš šios svetimos kultūros dienos reikėjo pasimokyti gerbti savo tikėjimą ir jokiu būdu nesišaipyti iš kitų.
Nežinau, ką galvojo šeštadienio rytą antro gyvenimo dovaną gavusi pagyvenusi moteriškė, kuri per geležinkelio perėja ėjo, būdama per kelis metrus nuo lokomotyvo. Traukinys sumaitojo tik jos varytą dviratį ir jo priekabą – vežimėlį, o pati (ne)laimingoji nuo traukinio spėjo pabėgti… Garsus ir pratisas traukinio signalas buvo girdėti visame mieste – kai ką jis net prižadino iš miego.
Nesuprantu, kaip žmogus gali nematyti artėjančio traukinio. Gali negirdėti, jei klausa sutrikusi, bet tuomet pavojingose vietose esi priverstas dar labiau dairytis… Laimė, moteriškei viskas baigėsi mažais nuostoliais. Matyt, likimo deivės nenorėjo nukirpti šio gyvenimo siūlo ir paliko ją džiaugtis šiuo gyvenimu.
Svarstau, kodėl žmonės rizikuoja. Gal taip elgiasi, būdami išsiblaškę ir negalvodami apie galimas pasekmes? Prisimenu neseniai išgirstą istoriją apie vienos šeimos svečią. Vaišingi šeimininkai pasiūlė jam šampano – svečias neatsisakė. Po to dar išgėrė šiek tiek brendžio. Kai jau reikėjo ruoštis į namus, jis prisiminė, kad yra atvažiavęs automobiliu – kur dabar bevažiuosi? Gerai, kad šiais laikais yra taksi – išsikvietei ir parveš… Be problemų ir bet kuriuo paros metu. Bet keista, kad kažkas gali pamiršti, kad į svečius atvyko ne pėsčias.
Beje, apie taksistus. Visiems malonu įsėsti į švarų, kvepiantį, išpuoselėtą automobilį, o jei vairuotojas – pasipuošęs ir net ryši kaklaraištį – važiuok tuomet nors į pasaulio kraštą. Bet būna visaip. Neseniai teko įsėsti į mašiną, kurios šeimininkas buvo ką tik parūkęs, tad jokiais aromatais čia nedvelkė. Ir automobilio salonas prašėsi dulkių siurblio. Ne ką prašmatnesnis atrodė ir vairuotojas – jis vilkėjo palaikiais džinsais bei nežinia kada plautu megztiniu. Tokie taksi automobiliai ir vairuotojai tikrai nenuteikia maloniai ir kenkia kitų kolegų įvaizdžiui – paskui ilgai nesinori sėstis į jokį taksi.
Važinėdamas po miestą jau senokai stebiu Naftininkų gatvės gale esantį fontaną – kartais jis neveikia (žinome kodėl – nepataikėme į jo darbo grafiką), o kai veikia, yra kita bėda: dalis iš jo trykštančio vandens patenka ant šaligatvio ir nuteka į kanalizaciją. Ir taip jau daugelį metų. Taupyti vandenį padėtų nedideli borteliai, neleidžiantys vandeniui nutekėti ne į surinkimo griovelius.
Pats fontanas man jokių estetinių jausmų nekelia, be to, viršutinis blokas jau pakrypęs ir atrodo, tuoj nukris… Gaila, truputėlį padirbėjus dizaineriui, turėtume gal ne patį gražiausią, bet vieną įdomiausių miesto fontanų. Bet kam tai rūpi?
Kitoje Pavenčių gatvės pusėje jau keletą metų įrengiama Baltų vienybės aikštė. Pavadinimas išties gražus ir turintis prasmės. Mažeikiškiai mato čia ir mūsų kalvių sukurtą geležinę skulptūrą – sodą su paukščiais. Jai – jokių priekaištų, kas kita – aplinka prie šios kompozicijos.
Suprantama, aikštė dar neįrengta, bet negi sunku nušienauti žolę ar tiesiog išrauti čia bujojančias balandas?
Ar tokia aplinka mus džiugins ir Liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės ar Mindaugo karūnavimo dieną? O ji – jau rytoj. Šia proga mažeikiškių ir miesto svečių laukia daugybė renginių, žmonės bursis tiek miestuose, tiek kaimuose – sportuos, dalyvaus minėjimuose, koncertuose ir kitokiuose šios šventės renginiuose.
Be kita ko, penktadienio pavakarę mažeikiškiai kviečiami važiuoti prie Rimolių piliakalnio, „Tautiška giesmė“ garsiai ir iškilmingai turi nuskambėti aikštėje prie kultūros centro.
Svarbiausia mums – prisijungti prie bendro Lietuvos ir viso pasaulio lietuvių choro. Tegu apie Lietuvos 100-mečio šventę ir mūsų šalį išgirsta visas pasaulis.