Šisbeitauskas
Kad ir kaip ten būtų, krepšinio mišios baigėsi jau seniausiai, o aš niekaip negaliu jomis atsidžiaugti… Kiek visokių kalbų buvo: laimės nelaimės – pateks į finalą ar ne? Vieniems jie buvo dievai, kitus palaikė tik tikėjimas – o gal? Ir tie „o gal“ – laimėjo. Tikrai buvo kuo džiaugtis, kuo didžiuotis ir dėl ko jaunatviškai krykštauti ar liūtiškai riaumoti – mes nepakartojami, mes galim nugalėti. Nerealu, ar ne?
Bet gyvenimas yra toks keistas, kad vieną dieną galim dėl jo malonumų iš džiaugsmo numirti, o kitą – beveik visiškai nusivilti. Visaip juk būna.
Nei numirsim, nei visiškai nusivilsim, bet juokingai atrodo, kai mūsų Vyriausybė už antrą vietą laimėjusiai krepšinio komandai atsidėkoja taip, kad verkti norisi. Ar ne juokinga, kai tokia padėkos suma mūsų kai kuriems krepšininkams yra pusės dienos uždarbis? Ir ko čia stebėtis, kad į tuos apdovanojimus jų atėjo labai mažai – dėl tokių sumų iš namų nesinori eiti ar kostiuminių kelnių lyginti.
Širdį paglostė tai, kad buvo pasakyta, jog į pagerbimą krepšininkai atėjo ne pinigų, o jausdami pagarbą Lietuvai ir jiems skirtiems valstybės apdovanojimams – toks iš Prezidentės rankų gautas ordinas ar medalis puošia ne kiekvieną ir ne kiekvienam užsimaniusiam tokie dalykai pasiekiami.
O štai apie pagarbą ir toleranciją mažeikiškiams vargu ar ką nors išmano mūsų miesto galva: apie tai girdžiu jau ne iš vieno žmogaus. Jei kas ateina su priekaištais, seniūnas tą žmogų pirmiausiai išbara ar iškoneveikia, tad atėjusiam pasiskųsti belieka tik apsisukti ir išeiti. Meluoju ar išsigalvoju? Individualaus namo savininkė pasakojo, kad tvarkydami gatvę darbininkai asfalto liekanas sumetė į gatvės pakraštį ant jai priklausančio žolyno. Sumetė ir dingo. Kitaip sakant, kur š…, ten ir paliko. Norėdama nusipjauti tame gatvės pakraštyje žolę, moteris ir susidūrė su to asfalto liekanomis. Tada nusprendė teisybės paieškoti seniūnijoje. IR KĄ JŪS MANOT? Užuot išklausęs mažeikiškės pretenzijų, seniūnas ją išbarė dėl kantrybės stygiaus ir dėl to, kam tokiais niekais trukdo jiems dirbti.
Ir būk, žmogau, pilietiškas, pasiskųsk dėl netvarkos valdininkui. Tapsi kažkam vos ne tautos priešu. Jei ne tautos, tai bent Mažeikių seniūno, kuris savo prastą nuotaiką išlieja ant teisybės ieškoti atėjusių žmonių.
Su ta teisybe visokių įdomių dalykų galima patirti. Taip jau atsitiko, kad sušlubavo sveikata, tad teko nemažai laiko praleisti prie gydytojo kabineto durų. Laukiame beveik dešimt žmonių, visi žinom, kas po ko turi užeiti, bet ima ir išdygsta kokia moteriškė ir lyg niekur nieko pareiškusi, jog jai tereikia tik gydytojos parašo, įsliūkina į kabinetą. Nepradėsi tos moteriškės krapštyti lauk – juk sakė, kad tik parašo reikia. O tas parašas, pasirodo, toks sudėtingas ar ilgas, kad moteriškė gydytojos kabinete užtrunka dešimt ar penkiolika minučių.
Bet sėdint prie to kabineto durų laikas slenka kažkaip kitaip: atėję pacientai vienas kito lyg ir nepažįsta, bet negalavimai, ligos visus suvienija. Žmonės pradeda bendrauti – pasakoti savo ar giminaičių ligų istorijas, tartis, kaip geriau išsigydyti vieną ar kitą negalavimą, kol visi pasijunta lyg seni draugai, puikiai vienas kitą pažįstantys žmonės. Taip įsišnekus ir laikas kažkaip sutrumpėja, ir visi pykčiai greičiau praeina: atrodo, galėtum, prie tų durų sėdėti ir sėdėti. Kaip viena darni šeima.
Medikus girdėjau kalbant, kad ligos lietuvius dažnai apsėda dėl to, kad jie daug valgo: persivalgymas ir judėjimo stoka yra vienos dažniausių ligų priežasčių. O man į galvą šovė mintis, jog mes persivalgome dėl to, kad pernelyg daug laiko žiūrime televizorių. Visų pirma sėdėjimas prie tos dėžės riboja mūsų judėjimą: juk taip galima prasėdėti vos ne visą dieną, retkarčiais pakylant pasižiūrėti, kas yra šaldytuve ar prispaudus gamtiniams reikalams. Kita vertus, stebiuosi, kad, ko gero, nėra nė vieno televizijos kanalo, kuriame nebūtų transliuojamos laidos apie maisto gaminimą. Žinoma, jeigu pasistengtume gaminti tai, kas yra rodoma, nuo TV ekrano tikrai nebepasikeltume. Kiek šiais laikais tų kulinarų, konditerių, įžymybių, mokančių mus gaminti maistą. Kartais atrodo, kad visi esame nevalgę ar negėrę. Net garsusis vaikų Gustavas rodo, kaip ruošti vienus ar kitus patiekalus. Galima pagalvoti, kad vaikai, išvydę išmintingojo dėdės receptus, taip pat puls ruošti pusryčius ar pietus tėvams. Ir ko tada reikia stebėtis, kad pas mus gyvena pernelyg daug skaniai pavalgyti mėgstančių ir dėl to nutukusių žmonių?
Uždrausčiau kulinarines laidas kaip ir tabako reklamą arba leisčiau jas transliuoti tinkamu laiku – nuo kokių keturių ryto – ir tik dvi tris valandas. Tuomet ir žiūrovų mažiau, ir pusryčiams pagaminti delikatesai bus ne tokie kenksmingi mūsų sveikatai.
Galėtų sveiko gyvenimo būdo propaguotojai apie tai pagalvoti.
sisbeitauskas@santarve.lt
