Ar yra tekę patirti jausmą, kad dar viena akimirka, vienas žingsnis, viena pastanga – ir viskas baigsis. Viskas bus gerai. Po to prasidės tikrasis gyvenimas.
Tą pojūtį galėtume palyginti su bangose kovojančio plaukiko viltimi – dar vienas mostas, dar šiek tiek jėgų, ir pagaliau pajusi krantą. Šliaužte iššliauši ant smėlio, gulėsi ir užsimerkęs klausysi, kaip tolsta bangų mūša. Viskas, barjeras įveiktas, esi gyvas. Gyvenimas dabar bus kitoks, tu jį labiau mylėsi, labiau vertinsi. Labiau mylėsi viską, kas aplink ir kas šalia tavęs. Net tai, ko nežinai ir nepažįsti.
Gal viskas taip ir būtų, bet visą mums likusį laiką negulėsime ant kranto. Reikia keltis ir eiti toliau. Ir pamažu išblunka anas pojūtis, atradimas, kad svarbiausia – gyventi.
Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, ką reiškia – tik gyventi. Mūsų niekas šito nemokė. Mus mokė siekti, laimėti, kovoti ir nepasiduoti. Neleisti užlipti sau ant galvos. Netapti įrankiu niekieno rankose. Norėti turėti ir geisti dar daugiau.
Tai esą tikro, gero gyvenimo pagrindas. Tikslas. O tos kelios dešimtys metų mums ir atseikėtos tam, kad jo siektume. Pasiekėme – valio, nepasiekėme – ko tikėtis iš tinginio ar nevykėlio?
Ar susimąstome, kodėl daugiausia ilgaamžių – ir stiprių protu bei kūnu šimtamečių – gyvena kalnuose. Oras kažkoks ypatingas, retesnis ir švaresnis, mus dusinantis smogas jų nepasiekia? Vargu ar tai yra tikroji priežastis. Gal viskas kitaip – ten, arti debesų, daugiau vietos ir erdvės, mažiau pagundų stumdytis, bėgti, šuoliuoti, užimti ir atimti, uždirbti ir prasigyventi. Nusipirkti dangoraižį ar užveisti milijoną avių. Laimėti aukso statinaitę ar aukštikalnių misės diademą…
Taip, truputį šaržuoju. Ir ši hipotezė – tik palyginimas. Jos negalima priimti už gryną pinigą.
Nieko negalima priimti už gryną pinigą, pasakytų antikos filosofai, be kita ko, viską mėgę ir mėginę sudėlioti į vietas. Štai ir aš dabar suku galvą, kodėl nesugebu paprasčiausiai būti. Kodėl mes visi taip skirtingai (o gal vienodai?) suprantame, kas mums svarbiausia. Toks jausmas, kad žmones galėtum suskirstyti kaip trimatę erdvę: aukštyn, žemyn, į plotį – aplink savo ašį. Kur mūsų minties ir mūsų veiklos kryptis, tokie ir esame, tuo ir vadovaujamės.
Kažkas, viską užmiršęs, gilinasi į vieno dalyko esmę. Mokslininkai, atradėjai, profesionalai, asai – lyg kurmiai rausiasi vis gilyn ir gilyn, klodas po klodo atrasdami tai, kas nauja ir kas svarbu. Aukštyn – svajotojai ir poetai, pranašai ir jų pasekėjai. Aukštyn – Dievo ir tobulumo kryptimi.
Aplink save – žemiškiausia žmonijos dalis. Aplink – tai, ką mes auginame ir kuo maitinamės, ką matome žvelgdami nosies tiesumu, su kuo gyvename, su kuo susitinkame. Viskas taip aišku ir taip žemiška, tik pasirinkimas, prisirišimas skiriasi: vieniems reikia daug ir skanaus maisto, kitiems – daug ir įvairios meilės, tretiems šių dalykų pakanka mažiau, bet jie kolekcionuoja garbę, valdžią ir pinigus.
Mes nuolat patys save stumiame, vejame, verčiame sutelkti paskutines jėgas, pasiguosdami, kad įveikę kažkokį mūsų įsivaizduojamą barjerą, pasiekę išsvajotą aukštumą, pagaliau nusiraminsime. Gyvensime ir džiaugsimės gyvenimu. TIK GYVENSIME.
Keista ir tai, kad nė vienas įsibėgėjęs tikslo siekėjas nesustojo savo noru. Beveik nė vienas. Visi anksčiau ar vėliau esame sustabdyti. Pajutę, kad išseko jėgos. Priėję rizikingą barjerą. Kažko svarbaus netekę ir nutarę peržiūrėti vertybes.
Antikinis saikas – pusiausvyra ir harmonija nebe mums. Mes elektroniniai, mūsų smegenys ir raumenys tarsi prijungti prie akumuliatoriaus, ir kol jame neišseks energija, tol žvelgsime, eisime, bėgsime ir veršimės. Tik pirmyn. Tik į tikslą.
Kokį tikslą? Ko vardan? To geresnio, skanesnio, turtingesnio gyvenimo? Tos paskutinės šturmuojamos viršūnės, per kančias ir mėšlungį pasiekiamo kranto?
O gal teisus tas, kuris pasakė, jog dykumos rieškučiomis neišsemsi. Aukščiau bambos neiššoksi. Ir dar daug protingų dalykų yra sugalvota, užšifruota ir palikta mums, kad laiku suvoktume, kas tai yra – PAPRASČIAUSIAI GYVENTI.
Tik gyventi
