Tikiuosi, kad sprendimus nulems realiai nuveikti darbai

Viena iš priežasčių, kodėl laukiau pilnametystės, buvo noras turėti teisę balsuoti – rinkti žmones, priimančius Lietuvai, mūsų rajonui svarbius sprendimus.
Mano šeimoje ir aplinkoje, kurioje užaugau, rinkimai nebuvo ta tema, apie kurią būtų buvę daug diskutuojama, kalbamasi ar jiems ruošiamasi skaitant ir analizuojant kandidatų į prezidentus, Seimą, rajono savivaldybės tarybą politines programas. Kitaip tariant, artimųjų nuėjimą balsuoti lemdavo ne pilietinė pareiga, o veikiau geras oras ir noras.
Todėl supratimą, kad išrinkti valdžią yra kiekvieno šalies piliečio pareiga ir prigimtinė teisė, kažkaip manyje išugdė mokykloje. Rašau žodį „kažkaip“ dėl to, kad šia tema prievartinio žinių „kalimo“ mokykloje nebuvo. Tiesiog mokytojai mus, mokinius, kviesdavo diskutuoti, keistis nuomonėmis apie rinkimus ir taip tas supratimas apie pilietinę pareigą užaugo bei sustiprėjo.
Suskaičiavau, kad per tą laiką, kai turiu balsavimo teisę, dukart turėjau galimybę atiduoti savo balsą renkant Lietuvos prezidentą. Drauge su kitais Lietuvos piliečiais prie balsadėžių triskart susitikome Seimo rinkimuose. Triskart balsą atidaviau ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Žinoma, anaiptol ne visada laimėdavo tie kandidatai, už kuriuos balsuodavau. Ir aišku, ne visi politikų siekiai bei pažadai piliečiams tapo realybe.
Tačiau kol kas niekur nedingo mano tikėjimas tuo, kad kiekvienas pilietis pirmiausia turi balsuoti ir išrinkti savo atstovus į valdžią, o tik tada turi moralinę teisę reikalauti politikų vykdyti duotus pažadus.
Netrukus ir vėl rinkimai. Šį kartą net treji – savivaldybių tarybų, šalies Prezidento, Europos Parlamento.
Iki savivaldybių tarybų narių ir antrąkart vyksiančių tiesioginių merų rinkimų liko vos trys savaitės.
Todėl rinkimų tema kasdieniniame mažeikiškių gyvenime plinta lyg virusas – greitai, nuožmiai. Kaskart sutikus ilgesnį laiką nematytą pažįstamą žmogų antras klausimas po „Kaip gyvuoji?“ yra „Už ką čia dabar reikės balsuoti?“.
Šiemet bene palankiausia terpė rinkimų virusui plisti – socialiniai tinklai. Kai kurie jais besinaudojantys gyventojai piktinasi nuolatiniais pakvietimais pamėgti vienos ar kitos partijos, politiko profilius, tapti prieš rinkimus sukurtų grupių, liaupsinančių iki šiol politikų nuveiktus darbus, nariais. Politikų profilius „Facebooke“ stebintys žmonės mato ir tokį dalyką: jei nesutinki su kandidato pozicija bei „tiesomis“, iš diskusijos būsi ištrintas. Mato ir kiekvienas daro savas išvadas.
Stebėdama tą artėjančių rinkimų virusą viliuosi ir tikiuosi, kad už kuriuos kandidatus balsuoti žmonės apsispręs ne pagal tai, kas garsiau rėkia, o įvertinę realiai nuveiktus darbus.
Pamatuotų sprendimų – štai ko visiems ir linkiu, o kovo 3 dieną kviečiu ateiti į rinkimų apylinkes ir balsuoti.

Austėja STONYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*