Tikras draugas – didelė vertybė

Šisbeitauskas

Kaip jūs galvojat, ar šiemet sulauksime normalios žiemos? Ir kada? Ateinančios savaitės pabaigoje jau rinksimės įžiebti pagrindinės miesto eglės, tad šiek tiek sniego būtų visai ne pro šalį. Didelių šalčių, aišku, nereikia, bet kad žemelė bent kiek pabaltų – džiaugtumės, ko gero, visi.
Tad tikėkimės, kad taip ir bus – juk norisi tikros žiemiškos ir švenčių artėjimo nuotaikos.
Nuo rytojaus prasideda adventas, įprasminsiąs visą ikikalėdinį laikotarpį. Visas gruodis būna ruošimosi artėjančioms gražiausioms metų šventėms metas: sukame galvas, kaip pasveikinti, nudžiuginti savo artimuosius, paskui vaikštome po parduotuves ir ieškome dovanų arba patys stengiamės padaryti kažką tokio, kas būtų miela tiems, kam tos dovanos skirtos.
Nė gruodžio nereikėjo laukti, o jau prasidėjo įvairūs labdaringi renginiai, kurių bus apstu ir pirmąjį žiemos mėnesį. Visa tai organizuoti, dalyvauti tuose renginiuose reikia nemažai laiko. O iš kur jo paimti, jei nuo ryto iki vakaro esi darbe ir prisibendrauji tiek, kad vakare, po darbų, jau nieko nebesinori? Gerai tiems, kurie tai daro darbo metu, nes toks yra jų darbas. Ir kažkaip keistai po to skamba, kai prasideda liaupsės ir padėkos geradariams, o juk dėkojama ne už bet ką, o už atliktą darbą. O jį atlikti yra kiekvieno mūsų pareiga. Žinoma, kiekvienam smagu, kai tave pagiria, pastebi tavo nuveiktus darbus – tai impulsas dar labiau stengtis, bet kai prasideda kažkieno aukštinimas… Kaip sako viena mano kolegė – ai, ką aš žinau…
Dar vienas retorinis klausimas – ką jūs žinot apie medžių sodinimą ir auginimą?? Ir kaip galvojat, ar rudenį pasodintas, kitų metų pavasarį neatsigavęs, per vasarą nors ir kiek kartų laistomas nudžiūvęs, bet taip ir neparodęs gyvybės ženklų medis kitą pavasarį ims ir atsigaus? Aš nesu tos srities specialistas, bet man atrodo, kad tokių stebuklų nebūna. O pas mus jų laukiama.
Aš čia turiu galvoje V. Burbos gatvėje pasodintus ąžuoliukus. Visą tą istoriją išgyveno jie. IR KĄ JŪS MANOT? Kažkas dar tikisi, kad tie medžiai atsigaus ir laukia dar vienerius metus. Laukia stebuklo. Bet kažin ar jau eurais taškomos lėšos bus efektyvios? Kaip sako rusai, pagyvensim – pamatysim.
Dabar apie šių dienų aktualijas. Mūsų senjorai laužo pašto skyrius, laukia laiškų su informacija apie tai, kaip jiems bus grąžinta valstybės „pasiskolinta“ pensijų dalis ir kiek jiems bus grąžinta. O viena mano pažįstama uždavė man įdomų klausimą – ar aš kada nors pagalvojau ir ar bent galiu įsivaizduoti, kad mirusieji senjorai gali būti „VIP-iniai“, tai yra kažkokie išskirtiniai, išaukštinti? Aš, aišku, tik klausiamai išpūčiau akis, nes tikrai nežinojau, ką ji turi galvoje. Pasirodo, kad iki šių metų gegužės 22-osios mirusių senjorų atimta pensijos dalis jų artimiesiems nebus sugrąžinta, o tie, kurių artimieji senjorai paliko pasaulį po tos dienos, atimtą pensijos dalį atgaus.
Tai tuos mirusiuosius mano pažįstama ir vadina išskirtiniais. Iš tiesų įdomu – kas ir kuo vadovaudamasis nustatė tą datą ir taip suskirstė mirusius senjorus? Ir ar tai nėra kažkokia jau mirusių žmonių diskriminacija? Negi tų anksčiau mirusių žmonių pensijos nebuvo vertingos, kad jas valdžia lyg niekur nieko „nusirašė“ į savo kišenę? Klausimų iš tiesų daug, bet kas į juos galėtų atsakyti – tai dar vienas klausimas.
Tų klausimų šį kartą mano galvoje – kaip mariose žuvies – daug. Kai mes gauname linksmalapius, t. y. sąskaitas už butą, mokėjimų už šildymą ir elektrą grafose po kablelio nurodyti dar keturi skaičiai – žodžiu, tikslumas – kaip vaistinės svarstyklių. Štai tada ir kyla dar vienas klausimas: kodėl nematome tokios tikslios skaičių išraiškos ant prekių kainų ir pan.? Elektrikai ir šilumininkai su tokiu tikslumu susižeria sau nemažus pinigėlius. Jiems tai ir patogu, ir gerai, o mums, vartotojams, vargu… Dėliok tokią skaičių daugybę žinodamas, kad tai tau – tikrai ne į naudą. Lupa nuo žmonių paskutinę odą visi, kas netingi. Ir kaip paskui gali džiaugtis gyvenimu, šypsotis…
O šypsotis ir džiaugtis reikia – ne taip jau viskas ir blogai. Štai atsivertus vieną populiariausių internetinių socialinių tinklalapių, vadinamąją „veidaknygę“, žiūri ir džiaugiesi, kaip žmonės puikiai gyvena, keliauja, džiaugiasi gyvenimu, ima iš jo viską, kas tik įmanoma.
Mano galva, tame socialiniame tinklalapyje gali pasakoti apie save privatūs asmenys, informaciją teikti įvairios įstaigos, organizacijos, klubai, visuomeniniai judėjimai, žodžiu, viskas, kas yra „ant šio svieto“. Ir labai keistai atrodo, kai kurio nors žmogaus asmeniniame puslapyje matai, ką veikia mūsų valdžios žmonės, kur jie būna darbo reikalais, su kuo susitinka, bendrauja…
Viskas gerai, bet kodėl apie tai neskelbiama kokiame nors atskirame, pvz., kad ir Mažeikių rajono savivaldybės tinklalapyje, o sukišama į asmeninį puslapį? Ar čia noras pasigirti, pasididžiuoti – esą su kokiais ponais aš bendrauju! Ir joks čia bendravimas – čia juk darbas toks. Tik „neskaniai“ atrodo, kai jis painiojamas su asmeniniu gyvenimu… Kita vertus, jei tame puslapyje būtų iliustruojami vien rajono valdžios žygiai, tada gal dar dar, bet kai matai, kad žmogus rodo ir savo šeimos narius – galima pagalvoti, kad jie taip pat dirba savivaldybėje.
Šiandien kalendoriaus lapelyje parašyta, kad minima Draugo diena. Kažkaip anksčiau į tokią šventę neatkreipdavau dėmesio, tiksliau, nė nežinojau, kad tokia išvis egzistuoja… O jei yra, vadinasi, ne be reikalo. Kiek turime įvairiausių pažįstamų, bet juk ne kiekvieną jų galime vadinti draugu. Tiesa, sovietmečiu visi buvome draugai… Tik prasmė to žodžio buvo kažkokia iškreipta. Taigi, jei turite draugų, įvertinkit juos, nepamirškit, pasveikinkit.
Kažkas yra pasakęs, kad turėti tikrą draugą yra vertybė, tad ir saugokim tas vertybes – juk jų mūsų gyvenime tiek nedaug.
sisbeitauskas@santarve.lt