Tylos kaina

Apie nelaimę Mažeikių naftos gamykloje – nedaug informacijos ir itin daug komentarų. Ir tai ne tradiciniai tiek kartų matyti pamąstymai, kuriuos vienijanti tema „Dėl visko kalta valdžia“ arba „Visi jie – vagys“. Ačiū Dievui, kad didelės nelaimės akivaizdoje tie, kuriuos kamuoja asmenybės sutrikimai (vienos interneto vartotojos diagnozė), nedrįsta įpinti savo įprastos dainelės…
Kita vertus, oficialių pareiškimų ir oficialios informacijos stygių jaučia ne tik skaitytojai, bet ir žurnalistai. Tas, kuris dabar norėtų mostelėti ranka – esą bet kokia papildoma informacija apie sprogimą gamykloje ir jo aukas bus tik auditorijos smalsumo patenkinimas – turėtų susilaikyti. Nes tai pernelyg kategoriška. Taip pat, kaip ir teiginys, jog žmonės turi žinoti viską, kas jiems atrodo svarbu.
Tas ribas tarp tuščio vartotojiško smalsumo ir visuomenės teisės žinoti yra įvardiję net keli šalies įstatymai, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Juos žinoti ir jų paisyti privalu ne tik žurnalistams.
Šiandien kalbu ne apie teises, bet apie kliūtis tas teises realizuoti. Kalbu galbūt subjektyviai, užtat vadovaudamasi trijų dešimtmečių darbo patirtimi.
Daug mažeikiškių dirba naftos gamykloje arba su ja įvairias rangos sutartis sudariusiose įmonėse. Kiekvienas toks incidentas, apie kurį nutylima arba kalbama puse lūpų, kelia nerimą ne tik su šia įmone susijusiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems. Nerimas gimdo visokias įžvalgas – kartais pagrįstas išmanymu, faktų žinojimu, kartais – iš piršto laužtas.
Kai išmanantys ir už tvarką įmonėje atsakingi žmonės tyli, kai institucijos, kurios turėtų prižiūrėti šiuos procesus ir užkirsti kelią nelaimėms, nenori pripažinti, kad be tris savaites trunkančios ekspertizės išvadų yra daug kitų dalykų, apie kuriuos žurnalistai turi teisę klausti ir gauti atsakymą bei jį pranešti visuomenei, NELAIMĖ apauga gandais.
Ar gandai ir bendruomenėje plintantis nerimas yra geriau nei informacija iš specialisto, atsakingo asmens lūpų? Sakysite, anoks čia nerimas po laiko, kai nelaimė jau įvyko! Bet sutikite, kad daugiau nei du tūkstančiai žmonių, dirbančių anaiptol ne saldainių fabrike (kažkada tai buvo pamėgtas įmonės vadovų posakis), ir dar mažiausiai dukart tiek jų artimųjų turi teisę pagalvoti: ačiū Dievui, šiandien aš viso to išvengiau, o kaip bus kitąkart? Kas jiems turi garantuoti, kad to kito karto nebus arba bent bus daroma viskas, kad nebūtų?
Kai savaitgalį bendravau su įmonėje dirbančių žmonių artimaisiais, jie tvirtino: vos sužinoję apie sprogimą ėmė skambinti saviškiams. Kol nesusisiekė, nepasikalbėjo, buvo visokių minčių. Net pačių baisiausių.
Bet dvi šeimos lengviau neatsikvėpė ir dar ilgai gyvens ta diena…
Visokių minčių mažeikiškiams sukėlė ir kita nelaimė – gaisras giluminio mazuto perdirbimo įrenginyje. Visi prisimename tą dieną ir šoko būseną – natūralią reakciją, kuri kyla žinant, kad gyvename ne šalia to saldaus fabrikėlio, ir nežinant, kas ten IŠ TIKRŲJŲ vyksta. Tik paskui, vėliau, kai buvo pranešta, jog apsieita be aukų, tie nerimo gniaužtai truputį atlaisvėjo. O juk buvo ir tokių mažeikiškių, kurie stebėjo dūmų stulpą horizonte ir svarstė: gal jau laikas evakuotis?
Informacija, kuri mus pasiekia oficialiais kanalais, yra dozuota ir labai lakoniška, ji neatsako į pagrindinį klausimą: o kas toliau? Ar tokios nelaimės – tik atsitiktinumas, kažkam pasitaikiusi netinkama vieta ir laikas, ar priežiūros ir atsakomybės stoka?
Šiandien mums visiems sakoma: palaukite dvidešimt dienų, ir viskas išaiškės. Tik ką po tų trijų savaičių išsiaiškinsime: kas liks kaltas, ar ką būtina padaryti, kad daugiau niekada, niekada…
Atsakymo nėra, todėl mūsų mieste ir jo kaimynystėje, interneto erdvėje dabar sklando visokios versijos, kažkam tapdamos vienintele tiesa. Ir sklandys. Kol atsakingieji tyli.