Užstatas

Mūsų vaikai. Žemės žiedai ir šalies ateitis. Rūpestėlis ir galvos skausmas. Nuolatinis dopingas: dirbk, judėk, galvok, kuo maitinsi, kaip rengsi, kaip mokėsi už „žemuosius“ ir aukštuosius mokslus. Netingėk, nes tai tavo investicija į ateitį. Kalbėk, bendrauk, rodyk pavyzdį, kad užaugę nenueitų neatsigręždami, manydami, kad tu savo pareigą atlikai, o jie įsipareigoję tik savosioms atžaloms.
Teko žiūrėti į ašarotas motinų akis. Jos klausė: ką blogo aš padariau, kad mano vaikas tapo ne tuo žmogumi, kokį auginau ir mačiau savo svajonėse? Kurią akimirką viskas stojosi aukštyn kojomis ar ėmė riedėti pakalnėn?
Duktė, mušanti savo motiną ir atimanti paskutinius pinigus, sūnus, kurio pasirodymas tėvų namuose sukelia nerimą ir siaubą: gers ar negers, užmigs ar „auklės“, vaikai, ilgiems metams užmiršę tėvus ir susirenkantys tik į laidotuves ar turto dalybas.
Gerai, kad tokie dalykai – ne kasdienybė, kad tokios ir panašios istorijos – kaip žemės drebėjimas, sielos sukrėtimas. Ir baisu stebėtis, nes niekada nežinai, ką pats darai, kada savo atžalai įskiepiji gėrio ir kilnumo ataugėlę, o kada lemtingai suklysti…
Pinigai ir kasdienė gerovė – ne svarbiausias rodiklis santykiams tarp tėvų bei vaikų, vaikų auklėjimui, – rodo statistika ir specialistų komentarai. Paradoksalu, bet vargą ir darbą pažinę vaikai neretai pasiekia daugiau nei tie, į kuriuos nuo mažens investuoti pinigai ir geriausių įvairių sričių specialistų žinios.
Yra kažkas, ko mes vis dar nesuvokiame. Yra meilė ir atsakomybė, pasidalyta tarp visų šeimos narių, kabinimasis už gyvenimo, mėšlungiškas įsikabinimas ir noras išplaukti.
Esame tauta, kurioje vienos svarbiausių – šeimos vertybės. Ir vis tik pas mus gausu senelių bei vaikų namų, o valstybė kasmet išleidžia milijonus svetimų žmonių ar institucijų globojamiems vaikams.
Sunkiai galą su galu sudurianti, per dvi darbovietes lakstanti trijų vaikų motina nevilties akimirką prasitarė: „Nors atsisakyk ir atiduok globoti kokiam giminaičiui – tada valstybė jais geriau pasirūpins nei aš pati įstengiu!“
Vaikai tampa pragyvenimo šaltiniu. Iš valstybės gaunamų pinigų gyvuoju užstatu. Kai kam – verslo objektu. Kuriamos valstybės visiškai finansuojamos bei visuomeninės globos ir priežiūros tarnybos, įvairiausios vaikų namų atmainos.
Viskas atrodo puiku iki tos akimirkos, kai paaiškėja, jog „vaikiškas“ pašalpas gimdytojai skiria nevaikiškiems pirkiniams, o mažamečiams atitenka tik tuščia tara – tėvų išgerti ar konteineriuose ir pakrūmėse surinkti buteliai. Kai nugriaudėja skandalas su įtarumo kvapeliu – vaikų globos įstaigai labai reikia globotinių, nes tai – realūs pinigai.
Kapėniškės šeimos įvykiai sukrėtė aplinkinius, o paviešinus – ir kitus mūsų rajono gyventojus. Kiekvienas, kaip paprastai, pagalvojome apie save. Manau, išsigandome: juk būna, kad namuose surengiame šventę, skirtą ne poezijos skaitymams, būna, kai pramiegame pusryčius, o kartais ir pietus, o mūsų vaikai savarankiškai šeimininkauja po šaldytuvą ir namus. Kažin ką sakytume ir ką darytume tokią dieną išvydę būrelį pareigūnų, kurie mums paaiškintų, kad esame asocialūs ir mūsų vaikus reikia gelbėti atiduodant kokiai nors globos įstaigai?
Nenoriu būti arbitras ar teisėjas, tačiau viekšniškių ir kapėniškių pasiryžimas apginti našlaitę, užaugusią vaikų namuose, ir jos šeimą man atrodo labiau gerbtinas ir patikimas nei vaikus ginančios organizacijos „operatyvus išpuolis“ į Kapėnus. Juolab kad jie patys prisipažįsta anksčiau šeima nesidomėję ir vadovavęsi tik… anoniminiu skambučiu.
Įdomu, tiesa? Dar niekam nekilo minčių panašiai „pamokyti“ kokius nors nelabai patogius kaimynus? Paskambinai – ir šie bus užsiėmę ilgai bei nuobodžiai. Kol valdininkai prisimins, kad, be ataskaitų, sąskaitų ir apyskaitų, egzistuoja gyvi žmonės…
Kažkur skaičiau, kad žmogaus širdis, nuolat susidurdama net ir su svetimomis nelaimėmis, neteisybe, skausmu bei neviltimi, turi suakmenėti. Jau vien todėl, kad neplyštų iš skausmo ir jaudulio.
Gal išties kiekvienas mūsų galime tik labai neilgą laiką dirbti tokį sunkų darbą – gelbėti socialiai skriaudžiamus žmones ar vaikus? Kol dar netapome „gerais“ specialistais ir mielaširdystės veteranais?