Visiškai slaptai…

Parėjo darželinukas iš darželio ir parnešė tėveliams lapą, pavadintą „Pagrindiniai duomenys apie moksleivį“. Tėveliai turi jį užpildyti ir atiduoti vaikeliui, kad jis į darželį nuneštų. Sako, tokį pat lapą parneša ir pradinukas, ir aukštesniųjų klasių moksleivis.
Pažiūrėkime, kokie duomenys apie tėvelius reikalingi darželiui, mokyklai, Švietimo ministerijai ir kažkokiai paslaptingai institucijai, pavadintai Moksleivių duomenų baze.
Prašoma įrašyti švietimo įstaigos kodą ir pavadinimą. Nurodyti mokslo metus. (Aha, vadinasi, tokius popierius pildysime ir nešiosime kasmet…) Toliau – viskas apie šeimą. Darželinukas (mokinukas) ir jo tėveliai turi nurodyti vardą, pavardę, asmens kodą (!), gimimo datą, adresą, telefoną, gimimo vietą, lytį, pilietybę, tautybę (tiesa, čia yra prierašas – nebūtinai), išsilavinimą ir šeimyninę padėtį (vedęs, nevedęs, našlys, išsiskyręs).
Kita dokumento pusė jau skirta duomenims apie vaikelį. Čia viskas aišku: kur mokėsi, kokių kalbų mokytas, iš kur atvyko į mokyklėlę (ar darželį), klasė, sveikatos grupė, sutrikimai. Profilis ir pakraipa.
Viskas būtų lyg ir gerai. Mokykloje jau per mažai popierių, tad nutarta rinkti juos per namus. Yra tik vienas „bet“: aš nenoriu suteikti informacijos apie save nei Švietimo ministerijai, nei duomenų bazei, nei klasės auklėtojai, nei darželio šeimininkėlei. Tai yra mano turtas, mano identifikacijos numeris ir kol kas tikėtina garantija, kad žinau tik aš ir tie, kuriems aš tą teisę suteikiu: darbdavys, bankas, daktaras. Tai yra tie, kurie be mano duomenų negali atlikti atitinkamų finansinių ar teisinių operacijų.
Kokias operacijas su mano asmens kodu žada atlikti Švietimo ministerija? Kita vertus, jei tautybė nebūtina, tai gal ir kitos apklausos dalys nelabai reikalingos?
Mokykla ir darželis su manimi nepasirašo sutarties apie tai, kad įsipareigoja saugoti šiuos duomenis ir jokiu būdu niekam jų nerodyti, mokytojų kambaryje neaptarinėti mano šeimyninės padėties, išsilavinimo ar kt. Nepažada įsigyti nedegamo seifo ir ten laikyti daugiau nei tūkstančio (jei atsakinės visi) tėvelių pagal įstatymus griežtai saugomų identifikavimo duomenų.
Net jei šis seifas realiai egzistuotų, kas atsakys už tą laikotarpį, kol duomenų lapas į jį pateks? Iš pradžių jį nešiosis darželinukas (ar moksleivis), paskui auklėtojos, vėliau – direktorė (gal?) arba tas žmogus, kuris duomenis turėtų suvesti į duomenų bazę (O gal tuos lapukus iki šiol siuntinėja paštu į sostinę? Veža į vietinį švietimo skyrių?)
Suprantu, gal kas ir pasakysite, kad ėmiau ir susirgau didybės manija. Labai čia kam reikia to mano asmens kodo, šeimyninės padėties ir gimimo datos bei vietos!
Gal ir nereikia. Gal mano asmenį žymintys skaičiai jokiems sukčiams nepasirodys naudingi. Tačiau kodėl mane verčia pažeisti mano naudai galiojantį įstatymą?
Kad paskui išaiškėjus, jog nei iš šio, nei iš to turiu reikalų su teisėtvarka (juk galimas toks variantas, laikraščius skaitome, žinome, kas ir kaip būna), ši galėtų pasakyti – pats kvailys, nereikėjo pildyti kažkokių nežinia kam reikalingų anketų.
Patiko vienos pedagogės atsakymas į mano retorinį klausimą: „Čia tik formalumas…“
Jei viskas formalu, tai gal galima pasielgti neformaliai? Sudėti brūkšnius ten, kur nereikėtų įrašyti informacijos. Arba parašyti „Informacija neteiktina“.
Juk jei mes ir toliau būsime klusnios biurokratų avelės, greitai turėsime į grafas įrašyti, kiek uždirbame ir kam tą uždarbį išleidžiame, kelintą kartą esame susituokę, ar turime kokių nors nesantuokinių ryšių, kokios seksualinės orientacijos laikomės, kiek butelių C2H5OH suvartojame per metus. Išpažinti nuodėmes, pasisakyti apie partines ir politines simpatijas bei papasakoti slaptas erotines svajones.
Maža ko Švietimo ministerijai gali prireikti auklėjant ir ugdant mūsų vaikus?
O gal aš žiauriai klystu. Gal visa tai – nepaprastai slapta pradinė medžiaga, pirmasis puslapis ilgametei mūsų vaiko „dosjė“? Bylai, pradedamai nuo darželio ir baigiamai kokioje nors giliai užkonspiruotoje įstaigoje? Štai Amerikoje jau kažkas kovoja su parduotuvėmis, kurios ima ir skyrybų bylą nagrinėjančiam teismui pateikia duomenis, kiek koks nors ponas Džonas Smitas per metus pirko stipriųjų gėrimų. Ir ponia Smit, taip įrodžiusi, kad vyras alkoholikas, prisiteisia nemažą papildomą pinigų sumelę…
Gal ir mes, suregistruoti, sunumeruoti, kaip tos ūkininko karvės, galėsime būti visiškai ramūs – mūsų asmens duomenis, mūsų mintis ir ketinimus valdo bei už mus atsako kas nors kitas. Kokia nors ministerija, tarnyba, žinyba ar mūsų vaikelio grupės auklėtojos…
Panašu, kad kada nors gali būti ir taip.
A. M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*