Šisbeitauskas
Ketvirtadienio pavakarę būdamas Savivaldybėje, pasijutau patekęs į kažkokią keistą komediją. Vyko vieno rimto komiteto posėdis, kuriame, be kitų klausimų, buvo svarstoma, kur mažeikiškiai galėtų rinktis į didesnius susirinkimus. Kokios diskusijos užvirė ir kaip susikirto ietys svarstant šį klausimą, galėtų rodyti visos televizijos.
Oi, tos moterys! Vienos pasipiktinusios niekaip nenorėjo sutikti, kad ta vieta būtų parinkta aikštėje prie bažnyčios, nes tai drumstų tikinčiųjų ramybę. Jų oponentė, mėgstanti kariauti viena, prieštaravo: kodėl toje vietoje negalima piketuoti, jei įstatymai to nedraudžia. Na ir prasidėjo! Galiausiai tos diskusijos virto vos ne rietenomis, net nuskambėjo garsus liaudiškas posakis „Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips“. Šauniai, bet dviprasmiškai pasakyta! Taip ir likau nesupratęs, kas toji kiaulė… Kažkaip nejauku stebėti tas aistringas diskusijas, juolab kad per tą posėdį konkretaus nutarimo ir nebuvo priimta.
Kita vertus, pagalvojau, ar verta taip aistringai diskutuoti: kiek tų piketų mieste yra buvę – vienos rankos pirštų užtektų jiems suskaičiuoti… Dar ir liktų.
Ai, ką ten, eilinį kartą įsitikinau, kad kur valdžia, politika, ten ir purvynas. Šįkart – emocinis.
Kiek aplink gražių dalykų yra! Vieną vakarą teko pravažiuoti mūsų senamiestį. IR KĄ JŪS MANOT? Niekaip negalėjau suprasti, kur patekau: viskas atrodė lyg filme apie Paryžių ar kitą užsienio miestą: švyti, blizga, žėri gražiausiomis spalvomis. Tik viena pagalvojau: kodėl to grožio mažeikiškiai nemato, nes vakare, jau sutemus, senamiestis lieka lyg apmiręs, žmonių beveik nematyti – tik vienas kitas automobilis pravažiuoja. Nežinau recepto, kaip žmones vakarais į gatves išvilioti, juk mes ne kokie ispanai, kurie dirba rytą ir pavakarę, o dieną miega pilvus išvertę. Jiems tikrasis gyvenimas prasideda tik vėlai vakare. Tad išėjus naktį į gatvę ten yra kur užsukti, ką pamatyti… O pas mus visai kitoks gyvenimo būdas ir sąlygos, pagaliau ir pavojinga, nes greitai gali gauti, kaip liaudis sako, į galvą. Bet vis tiek – jei kas nebuvote senamiestyje sutemus, būtinai ten nueikite. Bent vieną vakarą turėsite kur paganyti akis.
Gražių vietų yra ir mikrorajone, puikiai atrodo renovuota Žemaitijos gatvė, visada mielai pasivaikščioju vadinamajame Sodų parkelyje. Deja, pastaruoju metu jis prarado žavesį – labai jau sudilo šaligatviai. Ačiū Dievui, dabar jie pradėti tvarkyti. Bet kaip? Net mano pažįstamos moterys, nieko neišmanančios statybų reikaluose, šiurpsta, kaip paklotos naujos plytelės kliba, kaip jos yra dedamos į purvyną…. Kas ten toliau dėsis – vienas Dievas težino. Matyt, kažkam rūpi, kad darbas būtų padarytas, o kokia iš to bus nauda, nelabai svarbu.
Tame pačiame Sodų parkelyje viena moteriškė pasigedo prieš daugelį metų buvusio tualeto. Nežinau, koks jo likimas, nes prisimenu lyg per miglą – seniai tai buvo. Moteriškė klausia, kur Mažeikiuose iš viso yra viešieji, kaip ji rašo, „toletai“. O jų yra ir ne taip seniai laikraštyje apie tai esu skaitęs. Ta „toletinė“ problema mažeikiškei, matyt, neleidžia užmigti, nes ji vis klausia, kur mūsų mieste galima atlikti, kaip sakoma, gamtinį reikaliuką. Kaip Bugailiškis Prūdas, atsakau – bet kuriame miesto didžiajame prekybos centre ir dar kai kur. Bet ne apie tai noriu pakalbėti. Pacituosiu tik kelis klausimus ir reikalavimus: „Ar Mažeikiuose yra kur toletas, ir kur reikalui esant, reikia daryti… ??? (…) gatvės tai blizga, ir jei nori, šik į kelnes! ar pasodintus medelius patręšt?! Jei galit, nupaveiksluokit toleto vidų prie kapinių ir santarvėje parodykit“ (tekstas netaisytas, – aut.). Va čia tai tau! Įsivaizduoju, kaip „Santarvėje“ atrodytų tokios nuotraukos! Ir abejoju, ar moteriškė nors kartą kreipėsi ten, kur gali tuos tualetus sutvarkyti…
O dabar apie… lempą. Ne Aladino, o tą, kuri apšviečia vieno daugiabučio Naftininkų gatvės namo laiptinę penktajame aukšte. Šis automatinis, atrodo, nesudėtingas, sutvėrimas vieną vakarą ėmė ir nebeužgeso. Degė per naktį, paskui dieną ir keistai zyzė. Paskambinę į savo butų ūkio valdybą, esančią Sodų gatvėje, gyventojai išgirdo pažadą, kad elektrikas gedimą pašalins. Bet nepašalino. Nežinau, kokia situacija ten dabar, bet žmonės už tą nuolat degančią ir triukšmaujančią lempą turės mokėti pinigus, kurie, kaip jie sako, laiptinėje nesimėto.
Ir dar apie apšvietimą, tiksliau, apie saugumą neapšviestame kelyje. Neseniai teko lankytis vieno kaimo vakaronėje, prasidėjo ji, aišku, jau sutemus, tad atvažiavę į tą kaimą nustebome: iš pakele ėjusios grupės žmonių nė vienas neturėjo atšvaito. Ar tie kaimo žmonės tokie drąsūs, ar jie galvoja, kad yra su auromis ir matomi iš toli, kas ten žino. Aišku tik viena – savo saugumu jie nesirūpina. Kur suku? Matyt, kaimo žmonėms labiau reikia švietimo, kaip elgtis kelyje tamsiu paros metu, o ne vakaronių.
Rytoj kažkokia keista šventė: kalendoriuje parašyta – Senbernių diena. Bet ne tarptautinė. Na, jeigu šventė, tai šventė. Ir visus senbernius sveikinu su jų, kaip sakoma, profesine diena. Gal dar reikėtų šūktelti: visų šalių senberniai, vienykitės!
sisbeitauskas@santarve.lt
