- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Žanro paieškos

Audronė MALŪKIENĖ

Iš pradžių galvojau rašyti detektyvą. Maždaug taip.
Sužinojusi, kad į Mažeikius atvyksta Premjeras, ėmiau veikti. Gerai, kad apie vizitą pranešė iš anksto, nes Ministrų kabineto vadovo sutikimui reikėjo atlikti svarbių pasirengimo darbų.
Pirma, oficialiai atskleisti labai slaptus duomenis – pvz., mano gimimo datą (šito dera prašyti paviešinti nebent paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir vėliau gimusių damų, bet ne vyresnių!), antra – susikurti tinkamą įvaizdį (kadangi maskuotės imuosi tik prieš svarbius gyvenimo įvykius: jubiliejus, vestuves, krikštynas ir pan., man tai – rimtas iššūkis), trečia – sugalvoti protingą klausimą, kurį pateiksiu garbiam svečiui (suprantu, kad klausimas turi būti pakankamai pilietiškas, aktualus Mažeikiams, tačiau neerzinantis nei vietos, nei didžiosios valdžios).
Viskas ėjo pagal planą: datą nurodžiau, klausimą sugalvojau, dalykinį kostiumą ir naujus batus nusipirkau, šukuoseną susikaliau, nusipiešiau naują veidą… Bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos –   paskutinėmis minutėmis sužinojau, kad mus, žiniasklaidos atstovus, Premjeras priims prie salės… durų. Kitaip sakant, susitikimo prieigose, o gal net išeigose, – ir dar po visų kalbų, pasilabinimų, pasiglėbesčiavimų, pasišypsojimų!
Kur tai matyta? Aš – su savo nauju kostiumu „a la Juozukas“, šukuosena, makiažu, paviešintais metais ir dar neištartais protingais klausimais – kiūtosiu prie salės durų, koridoriuje?!
Na, jau ne. Jeigu valdžia iš savo piliečių išvilioja viską, ką gali (duomenis, pinigus, laiką, smegenų mankštos rezultatus), o paskui – kaip sarginius šunis priverčia trainiotis kažkur pakampėse… Nutariau tame Didžiajame Penktadienyje nedalyvauti. Peržiūrėjau kitų asmenų gimimo datas ir nusprendžiau eiti ten, kur mane deramai priims – į kito asmens gimtadienį. Klausimus Premjerui perfrazavau į teiginius, išėjo kažkas panašaus į originalius palinkėjimus, nusipirkau gėlių ir išvažiavau.
Perskaičiau ką parašiusi. Koks čia detektyvas? Meksikietiška melodrama! O melodramai reikia laimingos pabaigos – kai pažemintieji išaukštinami, o jų skriaudikai braukia prabudusios sąžinės ašarą.
Bandau keisti siužetą.
Baliuje paaiškėjo, kad ne visi žinojo apie šį mažeikiškiams tekusį iššūkį. Kiti išvis nieko nežinojo. Buvo net tokių, kurie klausė: „O kas jis toks?“ Tai aš ir sakiau visiems – nereikia to saugaus slaptumo, reikia bendrauti, džiaugtis, rodytis ir rodyti. Reikia tiek Vilniuje, tiek Šilutėje, Jurbarke, Balbieriškyje ar Mažeikiuose jaustis šeimininku. Reikia suvokti, kad mūsų kaime – ne tiek daug žiniasklaidos, kad ji apsaugotų salių duris nuo nepageidaujamų asmenų. O saviškiams, mažeikiškiams, būtina susitaikyti su mintimi, kad žaibiškai visų problemų niekam nepavyks išspręsti. Reikia dirbti patiems.
Po tokios kalbos sukaktuvininkas man plojo net atsistojęs!
Ką galėčiau pasakyti visiems kitiems nuskriaustiesiems, kaip paguosti?
Tarkite sau: „Ai, tiek jau to, bus dar tų atvažiavimų. Visokie rinkimai artėja. Turėsime kada pravėdinti kostiumus ir klausimai tiks bet kokie, kad tik būtų, kas klausia“. Nereikia gailėtis nei savęs, nei tų, kurie nepapuolė į mažeikietiškąją Premier League. Ir kaltų ieškoti neverta – juk niekas iš tiesų nenukentėjo. Nei garbūs svečiai, nei namiškiai.
Jei kam labai rūpi tie „blic“ susitikimai su žinomais žmonėmis, tegul žiūri TV, šalia televizoriaus pasidėję pačią gražiausią asmeninę nuotrauką. Bus beveik tas pats, kaip asmenukė su įžymybe.
Galima paglostyti ar net pabučiuoti ekraną. Patogiau, saugiau, o svarbiausia – tas pats rezultatas: happy end’as.