Reklama

Žemaičiai gimėm, žemaičiai ir būkim(0)

Stasys KEINYS. Elijaus KNIEŽAUSKO nuotr.

„Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, nes prigimto liežuvio nemokėti gėda“, – savo rengtame lietuvių, lotynų ir lenkų kalbų žodyne rašė poetu, istoriku ir žodynininku dabar vadinamas Dionizas Poška (nuo jo gimimo Lėlaičiuose, mūsiškai Lielačiūsė, prie Žemalės, netrukus sueis 250 metų).

  Beveik visą devynioliktą šimtmetį lietuvių raštijos bare daugiausia reiškęsi Žemaičių šviesuoliai ne tik garbino tėvų kalbą, bet ir ją ugdė, didino jos vaidmenį tautos gyvenime, darbais mokė ją branginti, saugoti ir puoselėti.
  Iš ano meto šviesuolių kartu su D. Poška tikrai verta prisiminti pirmąjį lietuviškai, tiksliau – žemaitiškai, rašiusį pasaulietinio mokslo (botanikos, medicinos ir kt. sričių) veikalus ir žodynus Kretingos vienuolį kunigą Jurgį Pabrėžą, tėvą Ambraziejų, pirmąjį mūsų kalba Žemaičių ir Lietuvos istorijos knygas rašiusį ir paprastiems žmonėms skirtų populiarinamųjų mokslo knygelių rengėją Simoną Daukantą, gamtos mokslų darbų autorių ir kalendorių (metskaitlių) rengėją Lauryną Ivinskį. O argi galima palikti neminėtą žymiausią XIX amžiaus žemaitį, rašytoją, istoriką, gausių tikybos knygų rengėją, carų draudžiamos lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo (knygnešystės) organizatorių, vyskupystės žmonių blaivintoją didįjį Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių (beje, jo vyskupavimo metais Žemaičių vyskupystei priklausė beveik visa, be pietinio, rytinio ir dalies vakarinio pakraščio, dabartinė Lietuvos žemė).
  Galima sakyti, kad šios šviesenybės ir jų bendražygiai pradėjo tą Tautos Atgimimo sąjūdį, kuris XIX amžiaus gale ir XX amžiaus pradžioje kitų išplėstas atvedė tautą į nepriklausomos valstybės atkūrimą.
  Ilga būtų kalba, jei norėtume apžvelgti dar ir ankstesnių šimtmečių žemaičių ir Žemaičiuose gyvenusių bei dirbusių kitatarmių ir kitakalbių žmonių nuopelnus mūsų kultūrai. Šį kartą prisiminkime tik du mūsų spausdintinės raštijos pradininkus.
Pirmas iš jų yra žemaitis Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos – evangelikų liuteronų „Catechismusa prasty žadei“, 1547 m. išleistos Mažosios Lietuvos Karaliaučiaus mieste (dabar Kaliningradas), vertėjas ir leidinio rengėjas. O pirma Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (dalyje jos žemių tebėra ir dabartinė mūsų Lietuva) išleista knyga yra katalikams skirtas katekizmas, pavadintas „Katechismas arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalus“ (Vilniuje 1595 m.). Jo vertėjas į lietuvių kalbą ir rengėjas yra Žemaičių kanauninkas (taip pats pasivadino antraštiniame lape) Mikalojus Daukša.
Šiemet, šešišimtaisiais Žemaičių krikšto pradžios metais, suėjo lygiai 400 metų nuo garbingojo kanauninko mirties. Jis ilgus metus ėjo įvairias kunigo pareigas Žemaičių vyskupystės sostinėje Varniuose, kurį laiką valdė ir pačią vyskupystę. Gimęs M. Daukša buvo vidurio Lietuvoje, prie pat Kėdainių, Žemaičių kunigaikštystės ir vyskupystės aukštaičių krašte.
Čia paminėta keletas senesnių laikų žymiausių tautos vyrų, kurie, kaip įprasta sakyti, yra aukso raidėmis įrašyti į Žemaičių ir Lietuvos kalbos, kultūros, mokslo ir Bažnyčios istoriją.
  Apie senesnių laikų žemaičių požiūrį į savo kalbą vienas iš 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto rengėjų ir pasirašytojų, vėliau profesorius, akademikas viekšniškis Mykolas Biržiška rašė taip: „Svetimųjų nemėgdami, nemėgo žemaičiai ir šiųjų kalbos, kada būdavo kartais priversti jos griebtis santykiuose su svetimais žmonėmis. Ir bajorai mėgo žemaičių kalbą, pykdami, jei pašaliečiai jos nemokėjo. Dėl savo kalbinio užsispyrimo žemaičių bajorai lenkų ir aplenkėjusių Lietuvos ponalių buvo laikomi tamsuoliais“ (1952 m. Amerikoje išleistos knygos „Lietuvių tautos kelias“ pirmas tomas).
  Didžiausias tautos istorijoje kalbinės žemaičių tvirtybės liudijimas yra tas, kad vakarų žemaičiai (pagal žodžio duona tarimą dona neretai vadinami donininkais), beveik 700 metų būdami vokiečių užgrobti, išlaikė gyvą savo kalbą.
Kalba yra vienas iš pačių svarbiųjų dalykų, kuriais skiriasi tautos ir smulkesnės tautinės (etninės) grupės. Per laiką gali visai pakisti tikyba, papročiai, buitis. Juk ir dabar mūsų jaunimo, būsimojo tautos pamato, dalis, veikiama tiek viešosios propagandos, tiek naujųjų laimės ieškotojų svetimuose kraštuose, labai greitai prisiėmė neretai orgijomis virstančias valentinines, bučinių dienas, helovinus bei kitas svetimas mūsų tautai kitų tradicijas ir, pritaikant Maironio žodžius, jau kitas giesmes ima giedoti.
  Lietuvių kalba ir mūsų brangioji žemaičių tarmė, kad ir paveikta per amžių sumaištis svetimų kalbų, išliko čia, mūsų tėviškėse ir tėvynėje. O didelei daliai išeivių vaikų, ypač vaikaičių (anūkų), jau svetima kalba yra gimtoji.
Daugelis išvykėlių per kelias kartas išnyko Lietuvai kaip dūmas. Ne kitaip yra ir dabar. Per televiziją ir radiją girdime, kad nemažai ir dabartinių bėglių net namuose su savo vaikais šnekasi ne lietuviškai, tai yra tie vaikai rengiami būti angliukais, amerikoniukais, vokietukais, norvegiukais ar dar kuo kitu. Kartais net sakoma, kad mūsų valstybė turi rūpintis, kad jų vaikai išmoktų lietuviškai. Tarsi tai būtų ne tėvų priedermė. Blogi popieriai.
  Nekokie popieriai ir čia pat, Žemaičių žemėje, kai žemaitės motinos ir močiutės (babos) su kūdikėliais čiauška ir su vaikais šnekasi ne žemaitiškai, o neretai nelabai mokama bendrine lietuvių kalba, tiksliau sakant, prasta, apdarkyta, dažnai per radijus televizijas girdima tos kalbos atmaina.
Neatimkim, tėveliai ir senoliai, iš vaikų puikių puikiausios, melodingos, žodingos viekšniškių, mažeikiškių, sediškių, židikiškių ir kitų rajono vietovių šnekos, kurią ir patys geriausiai mokam, su kaimynais ir giminėmis šnekam. Ta šneka ne trukdo, o prireikus padeda gyvai, gražiai, savitai savo mintis reikšti ir visą tautą vienijančia bendrine lietuvių kalba.
Atmintyje po šiai dienai išliko profesoriaus Juozo Balčikonio (1885–1969) margatarmėje studentų lituanistų auditorijoje sakyti pagiriamieji žodžiai žemaičių tarmei už jos grožį, gyvumą ir per šimtmečius išliekančią kalbos dvasią (pats profesorius buvo rytų aukštaitis nuo Ramygalos). Iš visų tarmių ir šnektų susirinkusius į Vilniaus universitetą būsimus lietuvių kalbos ir literatūros specialistus jis ragino ką sakant ar rašant vis pagalvoti, kaip apie rūpimą dalyką sakytų tėvai, senoliai, tėviškės kaimynai.
Visos kalbos, visos tarmės ir šnektos jomis kalbantiems žmonėms yra brangios. Mums brangiausia yra pirmoji mūsų išmokta žemaičių šneka. Branginkime, mylėkime, saugokime ir perduokime vaikams ir vaikaičiams savo gimtąją žemaičių kalbą ar, kaip dabar sakoma, tarmę. Ji kartu su kitomis tarmėmis yra didžiausias mūsų pačių ir visos Lietuvos turtas.
Ta bėngdams sakau – žemaite esam mas gėmėj, žemaite i būkem.
Stasys KEINYS
humanitarinių mokslų daktaras
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.