Šįkart rubrikas „Vienas iš mūsų“ bei „Svajonių interviu“ nusprendėme susieti į vieną ir pakalbinti žmogų, kurio balsas mažeikiškiams labai gerai pažįstamas.
Tai – Tomas Ruginis, radijo stoties „Mažeikių aidas“ direktorius bei laidų vedėjas.
Su Tomu mes, „Santarvės“ jaunieji žurnalistai, susipažinome prieš trejus metus, kai pradėjome rengti laidą jaunimui „Autostopas“. Mums, tuomet visiškai „žaliems“, radijo laidų specifikos neišmanantiems paaugliams, tuometinis „Mažeikių aido“ vadovas Romualdas Sakalauskas T. Ruginį skyrė pagalbininku. Nors oficialiai vaikinas buvo „Autostopo“ garso operatorius, tačiau iš tikrųjų jis atliko milžinišką darbą: be žodžių, vien tik mimika, parodydavo, kada „šauname pro šalį“, drausmindavo per daug įsismaginusius.
Pats Tomas iš pradžių po dviejų valandų laidos jausdavosi lyg „po atominio karo“, nes ypač tvarką mėgstantį jaunuolį vargindavo mūsų paaugliškas chaosas. Vėliau jis priprato prie mūsų jaunatviško šėlsmo, o mes pramokome dirbti.
Mums populiarių radijo laidų „Mano daina“, „TOP 30“ vedėjas buvo pavyzdys. Imponavo ir vertė pasitempti jo pagarbus požiūris į klausytoją, rimtas ruošimasis kiekvienai laidai, fenomenalios muzikos žinios. Stebėdami vaikino darbą prie pulto, konstatuodavome – dirba profesionalas. 
GYVENIMAS APSIKABINUS RADIJO IMTUVĄ
Po septynerių darbo radijuje metų T. Ruginis nesijaučia esąs kuo nors ypatingas. Pasak vaikino, jis tiesiog yra Tomas, sėdintis radijuje. Greitai dvidešimt šeštąjį gimtadienį švęsiantis jaunuolis prisipažįsta, kad darbas radijuje buvo vaikystės svajonė.
Dar mokydamasis šeštoje klasėje pradėjo domėtis muzika, klausėsi radijo stočių „M-1“ bei „Radiocentras“ ir svajojo, kad kada nors pats sėdės prie pulto, klausytojams pasakos apie muziką.
„Radijas tapo mano liga. Svajodavau, kad kas nors įleistų į studiją nors pažiūrėti, kaip dirba tie laimingieji. Prisimenu, išgirdau, kad „M-1“ daro darbuotojų atranką. Pradėjau įkalbinėti pusbrolį, kad dalyvautų joje. Svajojau, kad jis ten dirbs, o aš pas jį „atvarysiu“. Svarbiausia buvo, kad kas nors iš pažįstamų dirbtų radijuje“, – pasakojo Tomas.
„Liga“ progresavo. Radijas tapo nuolatinis paauglio palydovas. Pamokų ruoša, ūkio darbai – viskas buvo daroma kartu su radijo imtuvu.
„Gyvenau apsikabinęs imtuvą: einu miegoti – radijas šalia, atsibundu – iš karto įjungiu. Ir taip visą laiką. Daugiausia problemų kildavo tada, kai reikėdavo darbus dirbti ten, kur nėra elektros šaltinio. Reikėdavo pirkti elementus, o mama dėl to pykdavo. Ji nenorėdavo suprasti, kad be radijo aš negaliu ravėti bulvių ar burokų“, – su šypsena savo „maniakišką“ radijo klausymąsi prisimena Tomas.
PRAVERTĖ ŽEMAITIŠKAS UŽSISPYRIMAS
Septyniolikmetis su džiaugsmu sutiko žinią, kad mūsų mieste įsikūrė radijo stotis „Mažeikių aidas“. Tačiau naujoji stotis paliko prastą įspūdį. Tomas buvo pripratęs prie aukštesnio lygio laidų, todėl pradedančiuosius įvertino negailestingai.
„Nors buvau vaikinas iš vidurio kaimo, tačiau tiksliai žinojau, kas man patinka. Nebuvau susipažinęs su struktūra, tačiau įsivaizdavau žinąs, kaip tai turi skambėti“, – sakė Tomas.
Po kurio laiko laikraštyje pasirodė skelbimas, kviečiantis muzika besidominčius, iniciatyvius, kūrybingus jaunuolius dirbti radijo stotyje „Ventus“. Nors skelbime nurodyto dažnio Tomas nerado, tačiau ryžosi paskambinti, ir buvo pakviestas dalyvauti atrankoje.
„Tiesą sakant, dabar suprantu, kad tada atrodžiau pakankamai apgailėtinai. Įsivaizduokite, ateina septyniolikmetis žemaičiuojantis kaimietis. Kaip tokį leisi į eterį? Matyt, programų direktorius Lenkauskas nusprendė surizikuoti ir pažiūrėti, gal „prasilaušiu“, – svarstė jaunuolis.
Po atrankos prasidėjo mokymasis dirbti: vaikinai sėdėdavo prie įsivaizduojamo pulto, „vesdavo“ laidas, kurias įrašinėdavo į magnetofoną. Įrašą išklausęs direktorius „išrašydavo velnių“, ir vėl viskas iš pradžių. Kai kuriems, pasak Tomo, už jį daug gabesniems praktikantams nusibodo laukti „Ventus“ transliacijų eteryje, todėl nusprendė išeiti.
„Tikriausiai jiems tai nebuvo svajonė, o man – svajonė. Dėl jos aš galėjau aukoti laiko tiek, kiek reikėjo. Buvau žemaitiškai užsispyręs, laukiau ir sulaukiau. Kai atėjo diena eiti į eterį, aš buvau vietoje. Tai buvo viršūnė, svajonės išsipildymas! Sėdėdavau septynias dienas per savaitę, nors realiai dirbau tik vieną. Mama duodavo velnių, sakydavo, kad ten kiurksau visai be reikalo, nes iš radijo duonos vis tiek nevalgysiu“, – pasakojo T. Ruginis.
VISUR TURI BŪTI TVARKA
Tačiau dėl kai kurių priežasčių po pusmečio Tomas išėjo iš „Ventus“. Teko įveikti savąjį ego ir pasibelsti į taip nemėgstamo „Mažeikių aido“ duris. „Netyčia“ buvo priimtas. Tačiau tokiam „profesionalui“ iš karto neleido vesti laidų – jaunuolis dirbdavo tik naktimis. Vėliau po truputį pradėjo leisti ir kalbėti. Vaikino nuomone, niekas nebūna „iš oro“, reikia parodyti, ką sugebi.
T. Ruginio sugebėjimai atsiskleidė gana greitai – jaunuolis pradėjo vesti autorines laidas. Beje, Tomas visada darė tik tai, kas patinka, ir niekada to, kas nepatinka.
„Iš tikrųjų radijas yra kažkas tokio, ko žodžiais nusakyti neįmanoma. Mane žavi pats procesas: sėdi, spaudi mygtuką, ir tave visi girdi. Galbūt nėra tiesioginio ryšio su klausytojais, kokį turi aktoriai ar muzikantai, tačiau laikui bėgant sulauki klausytojų laiškų, skambučių. Tai yra „faina“. Žinoma, gerai, jeigu tie atsiliepimai palankūs, o jeigu blogi… Stengiuosi neparodyti, kad man ta kritika skaudi. Nesu iš tų žmonių, kuris, išgirdęs kritiką, pradėtų verkti. Tačiau vis dėlto pastabas stengiuosi pripažinti, apmąstyti. Apskritai kritiškai žiūriu į save“, – kalbėjo direktorius.
Tomas pasakojo, kad, atėjęs į „Mažeikių aidą“, rado betvarkę. Pasak jo, tvarkos ir negalėjo būti, nes visi pradėjo dirbti neišmanydami, koks tas radijas turi būti. Vaikinui pravertė ilgametė radijo klausymosi patirtis. Juk dar paauglys būdamas jis lygindavo „M-1“ su „Radiocentru“, stebėdavo, kada kokios laidos transliuojamos, kada eina reklama, šaukiniai, pamėgdžiodavo vedėjų kalbą, jų braižą.
„Galvodavau, jeigu pas juos tokia tvarka, tai ir man reikia taip daryti. Pradėjau valdžiai siūlyti įvairiausių dalykų, o jie, nors ir nežinodami, ar aš teisus, sakydavo: „Gerai, darykime taip, kaip Tomas sako“. Taip eteryje atsirado ne tik naujų laidų, bet ir daugiau tvarkos“, – sakė jaunuolis.
Tvarka Tomui labai svarbi. Vaikinas prisipažįsta, kad mama visada reikalavo būti tvarkingam, kontroliuodavo, kaip jis susideda kuprinę, užrašo sveikinimo atvirukus.
„Manau, kad mama gerai darė, nes ji ugdė supratimą, kad viskas turi būti padaryta gražiai, tvarkingai. Gali daug metų praeiti, kol žmogus pats supras, kad reikia daryti vienaip ar kitaip“, – teigė vaikinas.
Kai kas stebisi, kad Tomo fenomenali atmintis – akimirksniu lentynose suras reikiamą diską. Direktoriaus nuomone, nėra sunku surasti daiktą, jeigu žinai, kur jį padėjai.
JAUNIMAS – DIDELĖ JĖGA
Anksčiau Tomui buvo svarbiausia pačiam sėdėti prie pulto, rengti savo laidas. Vaikinas prisipažįsta visada siekęs, kad laidoje viskas būtų idealu. Dabar, pasak jo, į viską žiūri plačiau, nori, kad visas aparatas veiktų nepriekaištingai.
„Daug kas pasikeitė. Dabar jau kitaip mąstau. Anksčiau būdavo gėda pagroti vieną ar kitą dainą, nes ji man nepatikdavo. Nenorėjau, kad draugai apie mane blogai galvotų. Įdomu, kai dabar ateina naujas žmogus ir bando sakyti lygiai tą patį, ką aš prieš septynerius metus kalbėdavau. Susiduri su panašiu į save ir į jį žiūri atlaidžiai“, – šypsojosi Tomas.
Direktorius įsitikinęs, kad jaunimas – didžiulė jėga, todėl mielai palaiko jų idėjas, padeda organizuoti nekomercinės muzikos renginius, svajoja, kad jie peraugtų į judėjimą.
„Svarbiausia, kad jie darytų tai, kas jiems patinka, ir būtinai su aistra. Pavyzdžiui, mano aistra – muzika. Galėčiau rengti kokią laidą apie politiką, tačiau tai būtų darbas, o ne aistra. Aš taip negaliu“, – sakė T. Ruginis.
Jono STRAZDAUSKO nuotrauka
