Reklama

Pagreitis | 2004-10-21 11:14 | Autorius:
Versija spausdinimui

A. Mamontovas: „Mokyklos nemoko, kaip būti laimingam“(0)

Su Andriumi Mamontovu susitikome Vilniaus Užupio kavinėje. Iš karto sutarėme, kad nepaisysime amžiaus skirtumo (susitikime dalyvavo jaunosios žurnalistės Vilija ir Adrijana), būsime familiarūs ir vieni į kitus kreipsimės vardais.
„Pokalbis iš tikrųjų buvo labai nuoširdus. Nejautėme, kad kalbamės su įžymybe, nė karto nepajutome „pasikėlimo“ ar „sužvaigždėjimo“. Tiesiog supratome, kad ir peržengus trisdešimties metų ribą galima likti jaunam, maištingam. Reikia tik tikėti svajonėmis“, – grįždama namo įspūdžiais dalijosi Vilija.
Susitikimo išvakarėse dainininkas buvo tik grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur jau 154 kartą vaidino spektaklyje „Hamletas“. Lapkričio mėnesį laukia gastrolės Italijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir vėl Rusijoje.
Tad pradėjome nuo Šekspyro ir Nekrošiaus.– Kur, Tavo nuomone, „Hamleto“ fenomenas?
– Visų pirma fenomenalus yra režisierius Eimuntas Nekrošius. „Hamletas“ – režisieriaus gulbės giesmė. Rusijoje ir Italijoje jį vadina genijumi, super žvaigžde. Lietuvoje jis nėra taip vertinamas, kaip užsienyje. Teisingai sako, kad savoje šalyje pranašu nebūsi.
Dabar Sankt Peterburge vaidinome tūkstančio vietų salėje, o bilietų parduota tūkstantis keturi šimtai. Žmonės buvo susispaudę kaip troleibuse. Šitas spektaklis atidarė duris į visus pasaulio festivalius.
– Nekrošius – superžvaigždė, o Tu, vaidindamas pagrindinį herojų, ar jautiesi esąs žvaigždė?
– Aš apie save tikrai taip negalvoju. Užsiimu kūryba, ir tiek. Tačiau Italijoje manęs ne kartą gatvėje prašė autografo. 1997 metais vaidinome Romoje. Tą pačią dieną čia koncertavo grupė „U2“. Kitą dieną laikraštyje apie grupę buvo nedidelė žinutė, o šalia, vos ne per visą puslapį, mano nuotrauka ir spektaklio recenzija. Apskritai italai labai daug dėmesio skiria teatrui, o Nekrošius į nieką nepanašus. Ten jį labai vertina, prieš jį visi „stovi ant ragų“.
– Kaip suderini koncertinę veiklą, dainų įrašinėjimą ir teatrą?
– Man tie dalykai nėra toli vienas nuo kito. Susiję su scena. Tiesiog skirtingos išraiškos priemonės. Tik tiek, kad muzika „pakrauna“, o teatras išsunkia. Tačiau tai puikiai dera.
– Koncertuoti pradėjai dar mokydamasis mokykloje. Vadinasi, Tu scenoje jau dvidešimt vieneri metai. Palygink tuometinį Andrių su dabartiniu.
– Esu absoliučiai toks pats žmogus. Žinoma, tie metai išmokė saviraiškos, laikui bėgant atsirado sugebėjimas žodžiais pasakyti tai, ką jauti. Dabar daugiau kalbu nei tada. Nors iš principo esu tas pats žmogus, tačiau tam tikros savybės išryškėjo, o kai kurios pasislėpė.
– Metai bėga, tačiau Tavo pagrindinės fanės vis dar penkiolikos šešiolikos metų paauglės. Ar jos ir dabar bėgioja paskui Tave?
– Tai – mitas. Iš tikrųjų niekada nejutau per didelio dėmesio. Nebėgiojo paskui mane fanių pulkai, nes visada orientavausi į mąstančią auditoriją. Žinoma, gerbėjų būdavo ir dabar yra. Ir laiškelių su prisipažinimais vis dar gaunu. Manau, kad tai neišvengiama. Tačiau labiau džiaugiuosi, kai gaunu laiškų, kupinų įdomių minčių.
– Ar rašo vyresnio amžiaus moterys?
– (juokiasi) Visada patikdavau vyresnio amžiaus moterims. Būdavo ir taip, kad savo draugių motinoms labiau patikdavau nei pačioms draugėms. Nežinau, kodėl taip yra.
– Gal brandžiau mąstei negu bendraamžiai?
– Galbūt. Kai parašiau „Laužo šviesa“, man buvo aštuoniolika metų. Man sakė, kad tai keturiasdešimtmečio daina. Vadinasi, dabar man apie šešiasdešimt.
– Kaip aštuoniolikmetis pakėlė populiarumo naštą?
– Kai tau dvidešimt ir tu skambi per visas radijo stotis, neįmanoma neįsivaizduoti, jog esi „žvaigždė“. Juk tuo metu grupes buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Buvo atsiradusi tuščia erdvė, kai žmonės nebeklausė senojo roko, o nauja muzika tik tik atsirado. Mums buvo lemta atsirasti tuo laiku ir toje vietoje.
„Fojė“ išpopuliarėjo tuo metu, kai aš buvau kariuomenėje. Grįžus tas populiarumas užgriuvo per vieną dieną. Iš karto, staiga. Nuėjau į kavinę, kurioje prieš kariuomenę visą laiką sėdėdavau su draugais, nusipirkau kavos ir supratau, kad viskas pasikeitė – į tą kavos puodelį žiūrėjo gal dešimt žmonių. Nežinojau, kaip man elgtis: rimtai ar nerūpestingai. Vėliau tuo populiarumu pradėjau mėgautis, elgtis įžūliai. Tačiau po kurio laiko viso to atsikandau. Dabar matau, kai mane pastebi, tačiau dėl to man nei šilta, nei šalta.
– Koks buvo tas mėgavimasis?
– Labai pasikėliau. Įsivaizduokite, kai dvidešimtmečiui visi sako, jog jis – jėga. Pats tuo pradedi tikėti. Juk neturi tiek patirties, kad galėtum atsiriboti nuo viso to. Rodėsi, kad visi kalba tik apie mane. Pamatęs gatvėje žmogų su ausinuku, buvau įsitikinęs, kad jis klauso tik mano muzikos. Kaipgi kitaip?
Ačiū Dievui, kad tai truko neilgai. Išvažiavau į Ameriką, pusę metų ten gyvenau, grojau klubuose, kur manęs visiškai niekas nežinojo. Reikėjo parodyti, kas tu esi ir ką gali. Kai grįžau namo, nebebuvo jokio mėgavimosi.
– Tačiau tuo metu buvo alkoholio, išdykavimų su merginomis. Nėrius Pečiūra savo knygoje rašo, kad pasismaginimams skolindavaisi jo lovą…
– Pečiūros knygoje yra dalis tiesos. Tačiau tai, kas parašyta, skamba šiek tiek kitaip nei buvo iš tikrųjų. Jam parašius, kad aš atsivesdavau merginas, susidaro įspūdis, jog keisdavau jas kasdieną. Paprastai su žmogumi būnu tik tada, kai jam kažką jaučiu. Tuo metu draugavau su viena mergina, o po pusės metų su kita.
Pas Pečiūrą mes puikiai leisdavome laiką, darėme įvairiausius eksperimentus, įrašinėdavome muziką. Jis mane šiek tiek atitraukė nuo pop muzikos. Pečiūra buvo pankų ideologas, šlaistydavosi po Pilies gatvę su skiautere. Žinoma, gurkšnodavome gėrimus, tačiau viskas sukosi tik apie muziką. Visa kita – fonas.
– Esi gydytojų sūnus, Tavo tėvas – profesorius. Studijavai VISI, po to Žurnalistikos institute, tačiau nebaigei. Ar dar ketini siekti aukštojo išsilavinimo?
– Man nereikalingas išsilavinimas, nes jis man nedavė to, ko man reikėjo. Roko muzika – visiškai laisvas žanras, galima daryti ką nori. Manau, kad žmogus labiausiai nori būti laimingas. Aukštosiose mokyklose manęs niekas nemokė, kaip būti laimingam.
– Išsiaiškinai, kaip būti laimingam?
– Eiti paskui svajonę. Jeigu darai tai, kas tau labai patinka, – ne dirbi, o gyveni. Darbas yra priverstinis būdas tam, kad išgyventum. Reikia išdrįsti gyventi taip, kaip dar vaikystėje svajojai.
– Kur rasti tos drąsos? Juk dažnai esame įspraudžiami į rėmus…
– Taip, esame įspraudžiami. Sugalvotos visokios normos. Kartais, bandydami jas atitikti, užmirštame save. Laimingas tas, kuris realizuoja save.
– Tėvai leido Tau eiti paskui savąją svajonę?
– Ne, aš visą paauglystę kovojau su savo tėvais. Jie norėjo, kad aš būčiau gydytojas ar turėčiau kokią kitą „rimtą“ profesiją. Kartais žmonės iš tos meilės vaikams perlenkia lazdą. Vaikai nėra savo tėvų svajonių įgyvendintojai. Jie turi siekti savo svajonių.
– Kur dabar veda Tavoji svajonė?
– Aš turiu kryptį, o pakeliui randu visko, ko man reikia.
– Teko girdėti replikų, kad Mamontovas negerbia publikos, nes į sceną eina vos ne su sportinėmis kelnėmis…
– Tie žmonės turi rimtų problemų. Jiems patiems būtų neįdomu gyventi, jeigu visi atitiktų jų įsivaizdavimą. Baisu, jei visi pasidarytume vienodi.
– Sakai, kad esi tolerantiškas, tačiau ką reiškia Tavasis pareiškimas per „Radiocentro“ apdovanojimus, kad „popsas užkniso juodai“?
– Ir čia yra tolerancija, nes tai aš pirmiausia taikiau sau. Popso negalima painioti su pop muzika. Popsas – tai McDonald’s, Barbės, grupė „Mango“. Tai – masinė produkcija, kuri iš tikrųjų „užkniso“, nes joje nėra jokios fantazijos, pasirinkimo. Tiesiog pigus produktas vartojimui. Visada norisi surasti kažką įdomesnio, originalesnio. Pop muzikoje yra puikių atlikėjų, tokių kaip Stingas. Jis turi savo spalvą, nepakartojamą, atpažįstamą balsą. Dabar radijas, pagrindinis muzikos transliuotojas, taikosi prie popsinio skonio. Manau, greitai pribręs revoliucinė situacija. Kažkas vis tiek turi keistis.
– Tau jau trisdešimt septyneri metai… Kodėl, Tavo nuomone, vis dar esi populiarus būtent tarp jaunimo?
– Jaunimas yra tie žmonės, kurie svajoja. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų. Ir aštuoniasdešimtmetis yra jaunas, jeigu jis svajoja. Aš dainuoju būtent svajojantiems.
– Kokia Tavo nuomonė apie dabartinį jaunimą?
– Kažkas jam atsitiko. Aš laukiu naujos kartos, kuri dabar yra mano sūnaus metų. Jie turėtų daryti revoliuciją.
– Kaip Tu įsivaizduoji tą revoliuciją?
– Nežinau. Mūsų laikais atsirado pankai. Tai buvo didžiausia revoliucija po hipių laikų. Po pankų beveik nieko stipraus neįvyko. Dabar didžioji dalis jaunimo siekia karjeros, yra patogūs savo tėvams. Nėra jokio protesto, pasipriešinimo.
– Nejaugi Tu vis dar maištauji?
– Atsirado dvilypumas. Suprantu, kad viskas priklauso nuo to, kaip tu žiūri į pasaulį. Jeigu nepatinka, vadinasi, ne taip žiūri. Kita vertus, smagu, kai vyksta koks nors veiksmas. Aš nekalbu apie karą. Visada gražu, kai jauni žmonės pasako: „Mes esame tokie ir čia. Viskas“. Ir jų nepajudinsi. Kai jie seka paskui kažkokią formulę, kurią nurodo tėvai, tada labai skysta.
– Tavo sūnui dešimt metų, dukrai – šešeri. Koks pats esi tėvas?
– Mano vaikai kaip vaikai. Kartais priešinasi tėvams, o tai labai gerai. Kažkas šeimoje negerai, jeigu vaikai nesipriešina. Manęs daug laiko nebūna namuose, todėl grįžęs juos lepinu. Manau, jog nereikia specialiai stengtis būti geru tėvu. Paprasčiausiai reikia būti savimi. Paprastai tėvai sako: „Nedaryk taip, kaip aš darau, o daryk taip, kaip sakau“. Jeigu tu nori, kad vaikas kažko nedarytų, pats to nedaryk. Mano tėvas vieną kartą mokykloje skaitė paskaitą apie rūkymo žalą, o po to rūkė mokyklos tualete. Vadinasi, viskas buvo plepalai. Tėvai atseit bando vaikus apsaugoti nuo klaidų, kurias patys jaunystėje darė. Tai beprasmiška. Juolab kad sunku pasakyti, ar tai, ką jie vadina klaidomis, iš tikrųjų buvo klaidos. Nedrįsčiau taip sakyti.

Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.