Nenumaldomu greičiu artėjant Europos vyrų krepšinio čempionatui, mes, „Santarvės“ jaunosios žurnalistės, jautėme pareigą nuvykti į Palangą, kur treniruojasi Lietuvos rinktinė, ir išsiaiškinti, kaip vyrai ruošiasi apginti prieš dvejus metus iškovotą Europos čempionų titulą. Kalbėjosi Aurelija Jonušaitė, Urtė Pudžemytė,
fotografavo Sigitas Strazdauskas
Vos tik nuvykus į poilsio namus „Žilvinas“ (čia dabar gyvena rinktinė), mūsų laukė didžiulis nusivylimas: paaiškėjo, kad krepšinio dievaičiai taip pat yra mirtingi! Klastinga liga, bronchitas, užpuolė Arvydą Macijauską! O mes taip tikėjomės su juo susitikti ir akis paganyti…
Tačiau rinktinės treneris Antanas Sireika ir jo asistentas Gintaras Krapikas mus nuramino, žadėdami, kad krepšininkas tikrai greitai pasveiks ir pradės treniruotis. Be to, paguodė kalbomis, jog Arvydas, kaip ir kiti rinktinės žaidėjai, niekada neatsisakys duoti interviu.
„Kiekvienas žaidimas yra skirtas žiūrovams. Sportininkas neriasi iš kailio, peržengia savo galimybes, kai tūkstančiai žmonių švilpia. Visada vyrams sakau, kad ir kiekvieną interviu reikia duoti su malonumu. Slėpsimės tada, kai į mus mėtys pomidorus. Mes – labai paprasti žmonės, tik jums kartais atrodo, kad mes dideli ir išdidūs. Tokių pas mus nėra“, – tikino A. Sireika.
Kadangi nuolatinės liūtys užliejo Palangos sporto salę, krepšininkai kasdien du kartus važiuoja treniruotis į Klaipėdą.
Į Klaipėdą važiavome ir mes – juk turėjome sužinoti, ar pakankamai prakaito išlieja vyrukai. Žinoma, nepamiršome ir šią vasarą spaudoje mirgėjusių krepšininkų vestuvinių nuotraukų. O gal…
Treneris A. Sireika „užgesino“ mūsų mergaitiškus lūkesčius. Pasak jo, dabar vyrams nėra kada į merginas žvalgytis. Ką padarysi… Kalbėsime apie čempionatą.

– Kaip jaučiasi Europos vyrų krepšinio čempionų treneris, ruošiantis rinktinę naujam čempionatui?
– Blogai jaučiuosi, kaip ir visada. Gerai jaučiuosi tik kokią valandą po laimėtų rungtynių, o po Europos čempionato – kelias dienas. Man neramu dėl to, kad mes – Europos čempionai ir visi į mus žiūrės kaip į čempionus. Visoms komandoms tai – didžiulis stimulas ruošiantis varžyboms su mumis. Geriau būtų, jeigu į mus žiūrėtų pro pirštus, laikytų kokiais „slabakais“.
– Ar yra buvę, kad į lietuvius varžovai žiūrėtų kaip į silpnus varžovus?
– Daugelis komandą vertina pagal žaidėjų pavardes. Pasižiūri, kad žaidžia Jasikevičius, Štombergas. Vadinasi, reikės pakovoti. Štai anksčiau Macijauskas buvo nežinomas. Tačiau, kai Turkijoje Arvydas „davė kruopų“ savo priešininkui Kutulajui, į jį pradėjo žiūrėti visai kitaip. Niekas žvaigžde negimė. Juk visi – paprasti vyrukai, tik gerai žaisdami užsitarnauja sau gerą vardą. Gal ir šiemet mums pavyks naują žvaigždę atrasti.
– Kaip jautėtės grįžę iš Švedijos su aukso medaliais?
– Kai lėktuvas nusileido Karmėlavos oro uoste, man kažkas įstrigo gerklėje. Važiuodamas autobusu, labai sušalau, bet ne nuo vėjo, o nuo to, ką mačiau gatvėse. Įstrigo vaizdas: atsirėmusi į stulpą močiutė mums moja su lazda… Tokių dalykų man gyvenime nėra buvę, ir nežinau, ar kada dar taip bus. Nenusakomas jausmas, kurį jauti, matydamas tokią minią…
– Ką reiškia būti treneriu, paruošusiu Europos čempionų komandą šalyje, kurios antroji religija – krepšinis?
– Visų pirma nuolat esi dėmesio centre. Kartais jaučiu tokią didžiulę atsakomybę, jog rodos, kad dangus griūva. Visa Lietuva laukia pergalių, nežiūrėdama į tai, kokie bus žaidėjai. Tos kalbos, tas laukimas taip slegia, kad bijai net galvą pakelti.
– Į rinktinę krepšininkai suvažiuoja iš įvairiausių pasaulio šalių, komandų. Kaip per du mėnesius Jūs sulipdote tokią komandą, kokia buvo Švedijoje, Atėnuose?
– Net nežinau. Tiesiog darome taip, kaip įsivaizduojame. Trenerio darbas – kaip poeto, tiesiog reikia kurti. Matydamas, kokius turiu žaidėjus, iš jų ir mėginu padaryti gerą komandą. Vienam gal reikia daugiau laisvės, kitam reikia dažniau perduoti kamuolį.
Taip kaskart ir susilipdo vis nauja komanda. Niekas neužrašė taisyklių, kaip reikia žaisti. Tiesiog tai – vidinė nuojauta. Visada stengiamės, kad nenukentėtų žaidimas.
– Buvo situacijų, kai džiaugėtės savo geru sprendimu?
– Niekada nesižaviu savimi. Žinoma, visada pasidžiaugiu, kai laimime varžybas. Nežinau kodėl, tačiau aš visada matau daugiau blogo nei gero. Suprantu, kad mano gyvenimas nesibaigia ties vienomis laimėtomis varžybomis. Pasidžiaugiu su visais, o toliau stengiuosi įžvelgti padarytas klaidas, kad jų daugiau nekartotume. Aš džiaugiuosi, kai matau besidžiaugiančius žmones. Niekada nesijaučiau kažkokiu labai daug padariusiu dievu. Esu paprastas žmogus, kaip ir jūs visi.
– Kokio būdo žmogus Jūs esate?
– Normalus žmogus. Visada noriu žmogų ramiai įtikinti. Manau, kad šaukdamas nieko nepakeisi, svarbiausia – įtikinti žmogų. Tada jis daugiau įsideda į galvą ir labiau gali atsiduoti darbui. Nesvarbu, kokia tai būtų žvaigždė: Sabonis ar Jasikevičius. Pirmiausia jie yra žmonės, o tik po to – krepšininkai profesionalai. Niekada nereikia žmogui į galvą kišti savų teorijų, jeigu jis neturi vidinio suvokimo.
– Šiemet rinktinėje atsisakė žaisti keletas puikių krepšininkų. Nejaučiate žaidėjų stygiaus?
– Aš asmeniškai didelio trūkumo nejaučiu, o kaip be jų seksis komandai – parodys rezultatai. Taip, šiemet kai kurie krepšininkai negalėjo žaisti rinktinėje. Į jų vietą pakviečiau kitus, kurie man tapo tokie pat brangūs, kaip ir anksčiau žaidusieji.
– Kokius žaidėjus kviečiate į rinktinę?
– Geriausius Lietuvos krepšininkus. Žiūriu į pozicijas, pagal kurias žaidžia krepšininkai, ir išsirenku. Šiemet silpniausi jaučiamės įžaidėjo pozicijoje, nes Šarūnas Jasikevičius atsisakė žaisti rinktinėje.
– Kas bus šiemet komandos lyderis?
– Aš visada manau, kad svarbiausia yra būti komanda. Labai gerai, kai žaidėjas pelno daug taškų, tačiau jis svarbus yra sunkiausiais momentais, kai per trumpą laiką reikia pelnyti taškus. Kiekvienas krepšininkas gali įmesti, jeigu yra sudaromos geros sąlygos, tačiau gintis reikia visiems penkiems. Man patys brangiausi yra tie, kurie aikštelėje žaidžia visi kartu.
– Tačiau į rinktinę suvažiuoja žvaigždės, kiekvienas nori save parodyti. Kaip Jums pavyksta sudaryti vieningą komandą?
– Iš tikrųjų yra gerai, kai žmogus yra egoistas, nori save parodyti. Treneriui lengviau dirbti su egoistu, nei su tuo, kurį reikia į aikštelę su pagaliu varyti.
Gerai, kai, gavęs kamuolį, krepšininkas veržiasi, nori įmesti. Kokia bus nauda, jeigu žaidėjas stovės ir bijos pajudėti?
– Ar prieš čempionatą krepšininkams yra keliami kokie nors konkretūs reikalavimai?
– Ne. Manau, kad jau išsiugdėme profesionalius krepšininkus, kurie patys žino, ką reikia daryti. Jau nebe tie laikai, kai sportininkams reikėdavo aiškinti, kada jiems grįžti į namus. Vyrai žaidžia už didelius pinigus ir suvokia savo darbo svarbą. Žinoma, aš jiems sakiau, ko, norint žaisti, reikės atsisakyti. Be to, jie patys puikiai viską supranta.
– Sakote, kad žaidėjai uždirba didelius pinigus. Tačiau jeigu komanda nelaimi prizinių vietų, krepšininkai už žaidimą rinktinėje negauna jokio atlygio…
– Rinktinėje sportininkai žaidžia ne dėl pinigų. Už pinigus jie žaidžia klubuose. Treniruodamasis rinktinėje, krepšininkas kartu pasiruošia ir naujam sezonui. Į rinktinę žmonės eina savo noru, be jokių pretekstų. Jie nori žaisti už Lietuvą. Iš kitos pusės, manau, kad rinktinė yra didžiulė paroda. Kiekvienas krepšininkas gali parodyti savo galimybes. Europos, pasaulio čempionatai yra didžiulė birža, kurioje kiekvienas nori būti geriausias ir privalo tai parodyti.
– Jūsų nuomone, kurios komandos bus favoritės šiame čempionate?
– Reikėtų išskirti serbus, nes čempionatas vyksta jų namuose. Mačiau jų žaidėjų sąrašus – pusė krepšininkų žaidžia NBA. Iš tikrųjų grėsmingos pavardės.
– Gal galėtumėte prognozuoti, kaip seksis mūsų rinktinei?
– Jokių prognozių.
Kalbėjosi Aurelija Jonušaitė, Urtė Pudžemytė,
fotografavo Sigitas Strazdauskas