Neslėpsiu, jog, planuodama kalbinti šio straipsnio herojų, mūsų susitikimo vietą įsivaizdavau jo namus, o jį patį, kaip retai laukan nosį iškišantį, prie kompiuterio prilipusį jaunuolį. Juk per gyvenimą jis žengia ne lengvu žingsneliu, bet rieda ratukais…
„Susitikime kavinėje po valandos, nes man dar daug kur reikia spėti“, – taip skambėjo jo tikrasis kvietimas susitikti.
Kuo toliau, tuo labiau tolo mano susikurtas įvaizdis apie jį.
PASALŪNĖ LIGA
25-erių metų Remigijus Brazdeikis jau trejus metus sėdi invalido vežimėlyje.
Dabar įprasta, kad jauni žmonės kvailiodami patiria sunkias traumas ir tokiu būdu praranda galimybę vaikščioti. Remigijaus atvejis kitoks. Jam, dar dvylikos metų vaikui, pradėjo nykti kojų raumenys. Dvejus metus gydytojai tik skėsčiojo rankomis, kol galų gale nustatė: raumenų distrofija, o liga progresuos. „Anksčiau niekada nepagalvodavau apie neįgaliųjų gyvenimą ir kad man gali nutikti kažkas panašaus. Tuo labiau, kad mano giminėje tokia liga niekas nėra sirgęs“, – iki šiol stebisi Remigijus.
Labai gyvybingas ir linksmas jaunas žmogus vis dar surimtėja ir susiraukia, kai reikia prisiminti ligos pradžią: „Buvo sunku susitaikyti su negalia, labiausiai bijojau atsisėsti į tą nelemtą invalido vežimėlį… bet teko”.
Jį, palūžusį ir vis labiau grimztantį į depresiją, beveik prievarta sugebėjo ištraukti Romas Miliauskas. Tai žmogus, paskyręs savo gyvenimą tokiems, kaip Remigijus.
„Jis vis kur nors mane tempdavosi, veždavosi į sporto stovyklą. Iš pradžių priešinausi, bet vėliau supratau, kad man to reikia. Esu jam be galo dėkingas“, – pasakojo vaikinas.
Žinoma, padėjo ir draugai bei gausi šeima, kurią ypač Remigijus vertina. Jis turi du jaunesnius brolius ir metais vyresnę seserį. Kai reikia, jie visada šalia.
SLAPTA SVAJONĖ
Truputį atsigavęs Remigijus išvažiavo į Vilniuje įsikūrusį „Valakupių“ reabilitacijos centrą. Ten, remiantis jaunuolio gabumais ir sugebėjimais, buvo patarta mokytis juvelyro specialybės. Metus pasimokęs, pradėjo dirbti. Dėl to, kad darbas Remigijui ėjo kaip per sviestą, jam buvo pasiūlyta pasilikti, bet reikėjo susirasti kur gyventi.
„Štai tada ir iškilo didžiausia problema, nes Vilniuje butai brangūs ir visiškai nepritaikyti neįgaliesiems. Teko grįžti namo į Bugenius. Dabar niekur nedirbu, bet turiu slaptą svajonę – įrengti juvelyrikos dirbtuves namuose, nes man tai – ne tik darbas, bet ir hobis“, – prasitarė apie savąją svajonę jaunuolis.
Kaip Remigijui sekasi dabar? „Ogi visai šauniai“, – šypsosi jis.
Šiuo metu vaikinas nejaučia, kad liga progresuotų. Jis nenaudoja jokių vaistų, tik geria įvairius papildus. Neseniai lankėsi pas vieną žolininkę. Pagal jos receptą dabar Remigijus geria specialią arbatą.
„Keisčiausia tai, kad ši liga pakeitė mane į gera. Anksčiau gi neturėjau jokių problemų, buvau sveikas kaip ridikas, bet niekur iš namų kojos nekeldavau. Draugai nebent patys pas mane ateidavo. Buvau tylus ir uždaras, o dabar pasidariau gerokai aktyvesnis ir pats dažniau riedu pas draugus ar kur nors su jais lekiu pasilinksminti“, – džiaugiasi jis.
Remigijus sako, kad nei prieš susergant, nei dabar draugų jam netrūko, tik šiuo metu pradėjo su jais artimiau bendrauti nei anksčiau: „Džiaugiuosi, kad nė vienas nuo manęs nenusigręžė“.
BAUGINO VIEŠUMA
Dabar draugų būrys pasipildė ir neįgaliaisiais. Remigijus pasigyrė, kad su jais neseniai įkūrė neįgaliųjų klubą. „Žadame rengti įvairias sporto šventes, ruošiame vakarėlius, susirinkimus…“, – pasakoja vaikinas. Viską jie organizuoja ir daro patys, tačiau Remigijus priduria, kad neišsiversią be valdžios pagalbos. Vaikinas sako, kad šaunu turėti bendraminčių, patiriančių panašių problemų.
Kaip dabar prisipažįsta Remigijus, tiek jam, tiek panašaus likimo žmonėms sunkiausia buvo pirmą kartą pasirodyti viešumoje. „Kažkodėl atrodė labai svarbu, ką galvos kiti. Dabar taip nebėra, visiškai nebekreipiu dėmesio“, – sako jis.
Remigijus sutinka, kad mieste žmonių pagalba dažnai būna reikalinga, ir daugelis mielai jam padeda. Tačiau būta ir išties nemalonių situacijų: „Vieną kartą staiga prie manęs priėjo kažkoks senukas ir, išsitraukęs piniginę, ėmė skaičiuoti centus ir brukti man. Aš, žinoma, pasakiau, kad man nereikia, tačiau jis vis tiek kišo. Seni žmonės turbūt mano, kad, jeigu sėdi vežimėlyje, tai tau reikia padėti ir finansiškai“.
VISKAS DAR PRIEŠ AKIS
Pagrindinės tokiems žmonėms, kaip Remigijus, iškylančios problemos yra nepritaikytas viešasis transportas, įstaigos bei gyvenamieji namai.
„Pirmąją problemą greitai išspręsiu, nes kaip tik rengiuosi važiuoti į Vilnių pirkti mašinos“, – jau mūsų pokalbio pradžioje pasigyrė visai neseniai vairavimo teises išsilaikęs Remigijus.
Šiuo metu tai karščiausia vaikino svajonė. Jis labai laukia, kada pats galės visur nuvažiuoti, aplankyti draugus. Mažeikiuose jų daug, nes iki dvylikos metų Remigijus lankė Merkelio Račkausko gimnaziją.
Tačiau vis dar opi viešųjų įstaigų ir gyvenamųjų namų problema.
„Dėl to, kad įvairios įstaigos yra nepritaikytos neįgaliesiems, man beveik neįmanoma rasti darbo. Ir šiaip sunku būtų vienam mieste, jei neturėčiau šalia draugo ar brolio“, – sakė Remigijus.
Vis dėlto vaikinas kabinasi į gyvenimą ir nežada nuleisti rankų. „Man dar pati pradžia, viskas priešakyje. Bandysiu integruotis į visuomenę. Tikiu, jog gali pavykti, juk galimybių visada yra. Ypač tada, kai šalia tiek daug mane palaikančių žmonių“, – tikina jis.
KAI ŠALIA JI…
Vienas svarbus asmuo iš labiausiai Remigijų palaikančių žmonių yra jo draugė Nadia, su kuria jie jau ištisus metus kartu ir puikiai sutaria. Apie ateitį vyrukas stengiasi negalvoti, sako, kad gyvena šia diena. „Na, svajojau išvažiuoti į užsienį, juk ten tokiems, kaip aš, daug lengviau. Tačiau abejoju, ar pavyktų, todėl stengiuosi svajoti tyliai ir nuolat ką nors veikti. Ypač nemėgstu tokių betikslių užsiėmimų, kaip kompiuteriniai žaidimai ar šiaip dykinėjimas”, – prisipažįsta jis.
Paklaustas, ar mėgsta bent panaršyti internete, atsakė, kad įdomu, tačiau šiuo metu interneto jis neturi. „Na, ir kas, ir taip randu, ką veikti“, – šypsosi dabar jau optimistu save vadinantis jaunuolis.
Mūsų pokalbio metu Remigijui ramybės nedavė vis nerimstantis jo mobilusis telefonas – kažkas labai nekantravo. Pokalbiui pasibaigus, Remigijus atsiliepė ir, išgirdęs kažkieno balsą, nusišypsojo. Paskui pasakė: „Skambino mano Nadia, sakė, kad ką tik į nosį įsivėrė auskarą. Anksčiau nieko nebuvo sakiusi, norėjo man staigmeną padaryti!“.
Urtė PUDŽEMYTĖ
