Kai švenčių laukiama ne tėvų namuose…

Jau žiema. Metas, kai praleidžiame daugiau laiko su artimaisiais, ypač per ateinančias šventes. Ta kalėdinė nuotaika praskaidrina Kalėdomis vis dar nekvepiantį prastą orą bei įgrisusią buitį.
Išvarginta šios pilkos rutinos norėjau atrasti nors keletą žmonių, kurie, nepaisydami juos užgriuvusių sunkumų, moka džiaugtis gyvenimu ir įžvelgti kažką gero.
Nusprendžiau jų paieškoti Vaikų našlaičių ir senelių globos namuose. Manau, kad radau. Tai – septyniolikmetė Viktorija Baužytė ir metais jaunesnė jos sesuo Roberta.SUGRIOVĖ STEREOTIPĄ
Susitikusi su šiomis merginomis, drauge pamačiau ir dalelę šių namų gyvenimo. Įspūdį padarė tai, jog tarp bendraamžių yra šilti santykiai, gyvenama dideliame draugų būryje, vienas prie kito įpratę, žino, kada kuriam bloga nuotaika ir prie jo geriau nelįsti… Ko nors prireikus, gali paprašyti paskolinti.
Mano pašnekovės čia gyvena jau penkerius metus. Kai joms buvo dveji ir treji metukai, mirė mama. Mergaitės liko gyventi tik su tėčiu, bet, iškilus finansinėms problemoms, jos buvo apgyvendintos šiuose namuose.
Viktorija minėjo, jog anksčiau su savo tėvu susitikdavo dažniau, tačiau, laikui bėgant, susitikimai retėjo… Dabar paskutinį kartą jį matė vasaros pabaigoje.
Merginos paneigė visuomenėje vyraujančią nuomonę apie gyvenimą vaikų namuose. Roberta pasakojo dažnai girdinti, kaip žmonės sako, jog čia gyventi yra blogai. Pasak merginos, jie iš tikrųjų nieko nežino, nes nesusidūrė su šiuo gyvenimu, o tik girdėjo iš kitų, tokių pat nenusimanančių.
Viktorija pritarė: „Čia yra mano namai. Gal pačioje pradžioje, kokį mėnesį, buvo sunku naujoje aplinkoje, tačiau vėliau apsipratau“.
Roberta užsiminė, jog iš pradžių vengė sakyti, kad gyvena vaikų namuose.
„Esame kaip visi, tik gyvename kitur“, – teigė šešiolikmetė.
Mergaitė pasakojo, kad auklėtojos suprantančios jaunuolių norą savaitgalio vakarais pasilinksminti iki vėlumos. Tik reikia nepamiršti paprašyti leidimo ir pranešti, kada grįši.

NAUJĄ TŪKSTANTMETĮ SUTIKO NORVEGIJOJE
Vieni didžiausių įspūdžių, kokius merginos patyrė per savo gyvenimą, tai – dvi išvykos į Norvegiją. Abi pašnekovės dėkojo Globos namų rėmėjai norvegei Inger Ellen Nicolaisen, kurios dėka šioje šalyje yra buvę daug šių namų gyventojų.
Pirmoji kelionė buvo kaip tik pasitinkant 2000-uosius. Per savaitę penki mažeikiškiai spėjo susipažinti su Norvegijos savitumu.
Roberta prisiminė, kad labiausiai juos stebino tenykščių žmonių malonus ir paslaugus bendravimas, draugiškumas, daug optimistiškesnis nei mūsų požiūris į gyvenimą. „Gal tai lėmė aukštas tos šalies žmonių pragyvenimo lygis? Gal todėl lietuviai tokie paniurę?“ – svarstė Viktorija.
Mažeikiškius stebino ir kitokia aplinka. „Važiuodamas keliu, vienoje pusėje matai aukštus fiordus su apsnigusiomis viršūnėmis, o kitoje – apvalius kalnus, apaugusius medžiais. Miestelyje, kuriame mes gyvenome, namai labai nutolę vienas nuo kito. Į parduotuvę reikia važiuoti mašina: dideli atstumai ir nėra … šaligatvių. O kiek fejerverkų pamatėm Naujųjų metų naktį! Čia to tikrai nepamatysi. Įsivaizduojate, kiekvienas norvegas nusiperka pirotechnikos beveik pilną mašinos bagažinę!“ – pasakojo merginos.
Kitą kartą seserys vyko į Norvegijos sostinę Oslą.
„Tai didelis miestas, naktį apšviestas daugybe šviesų. Visi žmonės rengiasi kaip nori ir nežiūri, storas jis ar plonas. Tik nematėme gatvėmis vaikštinėjančių jaunuolių. Daugelis jų laisvalaikį leidžia prie kompiuterių arba pas draugus, į kurių namus nuveža tėvai. Buvome ir nuogų skulptūrų parke, kur žmonės pavaizduoti tokie, kokie gimė. Senutės, eidamos pro šias skulptūras, gėdijasi pažvelgti į jas, drovisi pavaizduoto natūralumo”, – įspūdžiais dalijosi Viktorija ir Roberta Baužytės.
Adrijana VORAUSKAITĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto