Turbūt kiekvienas laukia Kalėdų. Gal labiau ne Kalėdų, o dovanų.
Mažoji Ieva taip pat labai laukė šios šventės. Tačiau po eglute tikėjosi rasti ne bet ką, o patį tikriausią bilietą į kosmosą. Žinoma, tai buvo neįmanoma. Bent jau visi namiškiai taip galvojo. Bet juk nėra padėties be išeities. Ir štai atėjo ta ilgai laukta šventė – Kalėdos…
Mergaitė naktį pabudo ir, pribėgusi prie eglutės, pamatė tai, ko norėjo labiausiai – bilietą į kosmosą. Jis buvo spalvotas. Nepatikėsit, bet šalia tupėjo tikrų tikriausi ateiviai.
Tai buvo Boružė, Tarakonas, Kolorado vabalas ir mažas įkyrus Papūgiukas. Ir dar jie mokėjo šnekėti žmonių kalba! Ieva negalėjo patikėti nei savo akimis, nei ausimis, nei kokia kita savo kūno dalimi. Juk ne kasdien sutiksi ateivį.
Ateiviukai pasiūlė mergaitei skristi į jų planetą – Saturną. Ten ji turėtų planetos valdovui papasakoti apie žemę, o tada visi kartu galėtų atšvęsti Kalėdas.
Ieva nedvejodama sutiko. Juk tai jos didžiausia svajonė! Tada visi leidosi ieškoti skraidančios ateivių lėkštės.
Pamačiusi lėkštę, mergaitė dar labiau apstulbo. Ši buvo nenusakomo dydžio, o viduje buvo nesuskaičiuojama galybė spalvotų mygtukų, veidrodėlių ir antenų. Kai atėjo laikas skristi, visi pasigedo lėkštės piloto Tarakono, tačiau niekas dėl jo nesijaudino. Nors Boružė dabar virėja, kažkada ji mokėjo valdyti šį aparatą. Taigi pilotavo ji. Kelionė buvo nepakenčiama, nes tas Papūgiukas visą laiką dainavo, o Kolorado vabalas, kuris buvo valytojas, nepaleido iš rankų šluotos ir visus erzino savo tauškalais: „Pakelk kojas, noriu išvalyti, pakelk ranką, čia nešvaru…“
O dar Boružė ne į tą planetą pataikė, bet kažkoks milžiniškas ateivis juos išspyrė į Saturną. Vos tik visi išlipo, pamatė iš toli parskrendantį lagaminėlį, iš kurio išlipo Tarakonas. Pasirodo, jis pasiklydo ieškodamas lėkštės…
Planeta buvo tikrai nuostabi. Visos gatvės ir gatvelės iš spalvotų akmenukų. Kai niekas nematė, vieną geltoną akmenuką Ieva įsikišo į kišenę.
Pagaliau keliauninkai priėjo planetos valdovo pilį. Ji buvo iš sušaldyto jūros vandens. Sienose buvo įšalusių žuvų. Pats valdovas taip pat buvo kaip žuvis, tik su kojomis. Vos tik jis pamatė atvykėlę, tarė:
– O! Įdomus žmogėnas!
Apžiūrėjęs Ievą jis liepė ateiviukams aprodyti planetą. Visi jie pasivažinėjo Saturno žiedu, pasivaikščiojo, padainavo, pasilinksmino. Tada visi planetos gyventojai susėdo prie stalo ir šventė Kalėdas.
– Trrr… – sučirškė žadintuvas.
Taip, pasirodo, tai buvo tik sapnas… Ieva atsikėlė, pribėgo prie eglutės, o ten rado knygą apie kosmosą. Mergaitė labai apsidžiaugė ir prisiminė sapną. Ieva įkišo ranką į kišenę… Ogi ten bepūpsąs tas pats geltonas akmenukas, kurį keliauninkė pasiėmė iš Saturno.
– Pasirodo, tai buvo ne sapnas! – apsidžiaugė Ieva, tačiau apie nuotykį niekam nepasakojo, nes žinojo, kad vis tiek niekas nepatikės…
2002 m.
Živilė SPŪDYTĖ
M. Račkausko gimnazija
