Reklama

Pagreitis | 2010-09-30 12:51 | Autorius:
Versija spausdinimui

Kūrėjas, kuris vis dar ieško meninės paslapties, bet nepripažįsta kraštutinumų(0)

Šią vasarą dailės stovykloje Židikuose teko sutikti neeilinę asmenybę. Tai dailininkas Bronius Grušas. Šį žmogų būryje galima atpažinti, kaip kai kurie sako, net iš bajoriškos laikysenos… Ieškojau jo po visą stovyklą, kol galiausiai radau piešimo studijoje. Vienas pats, tyloje tarp gausybės molbertų.
Dieną čia tikras šurmulys, pilna vaikų. Bet dabar atmosfera atrodė ypatinga. Mūsų balsai tarsi atsimušinėjo į paletes. Tai aidas. Jo žodžių – dailininko prisipažinimų apie nuojautas ir jau susiformavusį požiūrį į meną.

– Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia?
– Dar kai mokiausi mokykloje, man į rankas papuolė knyga be viršelio, todėl nė nežinau jos pavadinimo. Tačiau tai, ką joje radau, mane įkvėpė. Joje buvo rašoma apie išskirtinę dailininkų padėtį renesanso Italijos visuomenėje, valstybinę meninę kultūrą, kuriai didelę įtaką daro dailininkai. Tuo metu dailininkai priklausė elitui. Norėjau ir pats įsijungti į kultūros kūrimą.
Prisimenu, vaikystėje gavau piešimo albumą. Tie lapai nebuvo labai kokybiški, bet visgi retenybė! Nedrįsau jame piešti, nes bijojau lapus sugadinti, tačiau albumą esu išsaugojęs iki šių dienų. Jis man labai brangus.
– O gal esate nutapęs paveikslą, kurio niekam neatiduotumėte?
– Yra du. Vienas iš jų vadinasi „Dargana“. Tai yra seno žmogaus portretas su įtaigiu koloritu. Atrodo, eini rudenį, šalta ir prieky nieko gero…
– Gal tai Jūsų vidinis autoportretas?
– Na, aš dar šviesą matau, turiu jėgų dirbti. Bet kad ir koks būtum optimistas, pilnas šviesos, senatvėje ji vis tiek pamažu blėsta. Man septyniasdešimt aštuoneri… Vis dar galiu bartis, kalbėti, bet aš žinau, kad artėju prie tos ribos. Kažkada su draugais mąstėme – kaip įdomu būtų pasiekti ilgaamžiškumo rekordą. Tarkim, šimtas penkiasdešimt metų. Bet dabar galvoju, kad, ko gero, būsiu persistengęs, nes kuo toliau, tuo mažiau gyvenimas atrodo patrauklus… (šypsosi)
– Esate kilęs iš Skuodo rajono Gailiškių kaimo. Ar buvimas arti gamtos padarė įtakos Jūsų kūrybai?
– Į paveikslus perkeliu savo krašto mitus: Pagevenio deivė, kerėtoja, užkalbėtoja ir taip toliau.
– Ar apskritai kūrėjui svarbi erdvė, kurioje jis dirba?
– Aplinka čia, studijoje, yra laikinas reiškinys, kuris man jokios įtakos nedaro. Man įtaką dabar daro Židikai, miestelio aura. Tai darbo jėga, kurioje man nėra sienų. Yra Šatrijos Ragana, jos muziejus. Bet iš esmės aplinka man svarbi. Savo asmeninėse dirbtuvėse iš daiktų esu susikūręs atmosferą, kurioje būtų malonu dirbti. Tai špagos, kaukės, lankų strėlės. Ir pats kažkada užsiiminėjau šaudymu iš lanko. Šie daiktai man yra praeities simboliai.
– Kaip manote, kuris kūrinys vertingesnis: atliktas spontaniškai ar subrandinus konkrečią idėją?
– Aš galvoju, kad reikėtų tai suderinti. Manau, jog vertingas kūrinys toks, kuriame dailininkui pavyko parteikti savo mintis ir visiškai nesvarbu, ar tai buvo atlikta spontaniškai, ar nuosekliai apmąstant. Gal net labiau mėgstu spontaniškus, intuityvius kūrinius, nes juose yra kažko nepakartojamo. Metodiškai sukurtas paveikslas turi kitą vertinimo skalę.
– Tuomet kyla klausimas, kaip manote, kas svarbiau: kūrybos procesas ar pats rezultatas?
Yra menininkų, kurie sako, kad rezultatas visai nesvarbus ir kad tikroji kūryba yra pats procesas. Na, tai yra kraštutinis požiūris. Manau, kad vis dėlto reikia galvoti, kad kūrybos tikslas yra rezultatas. Pagal rezultatą galima vertinti ir nuspręsti, kokios meninės jėgos vedamas dailininkas sukūrė paveikslą. Rezultatas parodo ir patį procesą.
– Galima sakyti, jog tai verčia šifruoti ir gilintis į kūrėjo mintis per pasąmoningai išreikštus simbolius?
– Taip.
– O kaip manote, kodėl svarbu yra analizuoti meno kūrinius?
– Pirmasis kontaktas tarp kūrinio ir vertintojo yra emocinis – gražu arba negražu. Tačiau šie terminai apskritai yra buitiški. Aš manau, kad kai žmogui yra negražu, vadinasi, neįvyko kontaktas su kūriniu ir jo autoriumi, nes kūrinys tai yra autorius. Per kūrinį reikia šifruoti jo mintis. Tai įvyksta tuomet, kai paveikslas turi paslapties aureolę. Jeigu nėra paslapties, nėra ir poreikio analizuoti. Štai tada kūrinys tampa tiktai daiktu.
– Jums, kaip dailininkui, svarbesnė spalva ar forma?
– Aš manau, kad spalva jau yra forma. Tai yra kalbėjimo būdas.
– Kaip kito Jūsų autoritetai nuo kūrybinio kelio pradžios iki dabar?
– Anksčiau buvo poreikis domėtis kitais dailininkais monumentalistais, nes pats dirbau šioje srityje, bet dabar nepasakyčiau, kad turiu kokių labai mėgiamų dailininkų. Žinoma, aš vis dar randu kitų kūrėjų darbuose tai, ko nesu padaręs pats, ir man jie yra įdomūs. Tačiau nesu linkęs labai žavėtis kraštutiniu moderniuoju menu. Pavyzdžiui, vienas labai žymus menininkas parodoje pakabino įžambinėje įmontuotą seną kėdę. O būdamas Stokholme modernaus meno muziejuje pamačiau Raušenbergo kūrinį. Tai buvo ožio iškamša akmenukuose. Viešpatie mano… Apdulkėjusi, kandys turbūt dar pagraužė. Na, koks čia meno kūrinys? Iškamša ir viskas. Tokiame kūrinyje nėra to, ką aš vadinu estetine paslaptimi.
– Tačiau kodėl šie meno kūriniai yra pripažinti visame pasaulyje?
– Valstybinė konjunktūra. Tai yra naujas dalykas, kurį reikia parduoti, o tai jau daro ne patys dailininkai, o tam reikalui pasamdyti profesionalai.
– Kaip manote, ar svarbi menininkui yra vienatvė?
– Svarbi. Jeigu tu nesugebi būti vienas, vadinasi, nemoki būti su savimi. Man pačiam pavyksta bendrauti, bet šiaip esu ganėtinai vienišas, vejamas vidinio monologo.
– Bet Jūs daug laiko praleidžiate su žmonėmis. Kad ir ši dailės stovykla. Juk aplink Jus nuolat zuja būrys vaikų.
– Įtariu, kad manyje slypi pedagogo gyslelė. Man patinka bendrauti su vaikais. Mes vieni kitus mokome. Aš jiems duodu savo sukauptų žinių. Tačiau tai, ką aš gaunu iš jų, sunku konkrečiai įvardyti. Juk tu bendrauji su jaunu žmogumi, kontaktuoji su jo kūriniu. Kai aš matau, kaip tie kūriniai gimsta, galiu stebėti, kaip dailininkas eina rezultato link.
– Turbūt visi menininkai patiria kūrybinę krizę. Kaip Jūs išgyvenate šį laikotarpį?
– Na, kai aš nenoriu dirbti, nesakau, kad tai krizė. Jeigu šiandien neturiu idėjų, žinau, kad turėsiu rytoj. Bet tokiais atvejais stengiuosi užsiimti kita veikla: skaitau, einu į koncertus, parodas, stebiu, galvoju.
– Kaip manote, ar Lietuvos dailėje esama tik jai būdingų bruožų? Ar ji išsiskiria iš kitų šalių konteksto?
– Aš esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos dailė yra pasaulinio lygio. Ir tai nėra reveransas. Pakankamai giliai studijavau dailę. Bet tai yra mažos tautos meninė kultūra. Ją turi atrasti kokia nors didelė mūsų kaimynė. O kad kas nors mumis susidomėtų, reikia mokėti parduoti.
Na, o jei šokį ar spektaklį pastatė lietuvis, tai jau ir yra lietuviškas kūrinys. Nekrošius pastato spektaklį pagal Čechovą – vadinasi, tai jau nebe rusiškas Čechovas, tai lietuviškas Čechovas.
O pavyzdžiui, lietuviškiausiu dailininku yra laikomas Čiurlionis, bet tai yra tam tikros konjunktūros klausimas.
– O kuo skiriasi lietuviškasis Čechovas nuo rusiškojo?
– Nuvažiuokite į Maskvą ir pasižiūrėkite spektaklį „Dėdė Vania“… Tai yra kalbėjimo būdas. Tą patį Puškino eilėraštį mes galime perskaityti vienaip, galime kitaip. Jis gali skambėti lietuviškai, rusiškai ar angliškai.
– Kaip Jums atrodo, ar postmodernistinėje meno kultūroje verta prisiminti mūsų protėvių – baltų meną? Kokia jo reikšmė šiandien?
– Taip, bet tai turi išplaukti iš vidaus. Pavyzdžiui, dainininkės A. Smilgevičiūtės dainose pagoniški simboliai atrodo specialiai pritempti.
O viduje mes vis dar pagonys. Esame išlikusios baltų civilizacijos sala, ir tai yra labai svarbu.
– Nemažai garsių menininkų, atsiduodami kūrybai, tarsi nustumia šeimą į antrą planą arba pasineria į bohemišką gyvenimo būdą. Kaip Jums pavyko suderinti darnios šeimos kūrimą ir meninę veiklą?
– Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savo individualų kelią. Nelabai čia galima norėti ar nenorėti. Viskas priklauso nuo visuomeninės terpės, kurioje žmogus įsikuria. Modiljanis, Renuaras gyveno tuo laiku, kai Paryžius buvo pasaulinio meno centras. Ir tai, kad jie nekūrė šeimų, buvo tam tikras epochos mados klausimas. O šiaip viskas priklauso nuo žmogaus kelio. Tai individualu.
Živilė SPŪDYTĖ
B. Grušas šalyje žinomas ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip jaunimo mokytojas, naujų talentų ieškotojas.


„Man patinka bendrauti su vaikais. Mes vieni kitus mokome“, – sako jaunuosius dailininkas į Židikus pakvietęs B. Grušas.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.