Laimės kūdikis, sunkiu darbu siekiantis pergalių

Deivydas Vyniautas griauna visus stereotipus, kokius visuomenė yra susidariusi apie turtingų tėvų vaikus. Vaikinas vienu metu Vilniaus universitete studijuoja tarptautinį verslą ir Teisės universitete – teisę. Kiekvieną vasarą dirba, o uždirbtus pinigus investuoja į akcijas.
Daugelis gali pradėti prieštarauti, teigdami, kad studijos ir investicijos yra įmanomos tik tada, kai tėvai pinigų turi. Tačiau Deivydas – keturis kartus šotokan karatė pasaulio čempionas, devynis – Lietuvos čempionas, du kartus – Europos vicečempionas. Norint tai pasiekti, reikėjo daug ir sunkiai dirbti.BE GYVENIMO NELYGUMŲ
Su Deivydu kalbėjomės paskutinę jo direktoriavimo restorane „Pekinas“ dieną. Vaikinas džiaugėsi, kad nenuvylė tėvų, šio restorano savininkų, lūkesčių: jam vadovaujant, apyvarta išaugo net 30 proc.
Dvidešimtmetis jaunuolis pripažįsta, kad yra laimės kūdikis, nes gimė darnioje, mylinčioje, sveikoje šeimoje. Anot jo, tai – svarbiausia.
„Nemanau, kad esu laimingesnis dėl to, kad gimiau šeimoje, kuri gali išleisti daugiau pinigų nei vidutines pajamas gaunanti šeima. Taip, man neteko pajausti nepriteklių. Taip, man suteiktos galimybės mokytis, versle įgyti praktikos. Taip, visada turėjau geras sąlygas. Jeigu iš šitos pusės žiūrėsime, aš – laimės kūdikis.
Pas mus vyrauja nuomonė, kad bet ką galima nupirkti už pinigus. Net nežinau, pritarti tokiai nuomonei ar nepritarti. Tačiau kalbėdamas apie save negaliu to teigti. Man niekas nepirko to, ką galiu pasiekti savo darbu. Ir tokios būtinybės nebuvo“, – sakė vaikinas.
Kalbėdamiesi su Deivydu juokavome, kad žurnalistams, nuolat ieškantiems konfliktų, jis yra visai neįdomus. Vaikinas visada mokėsi labai gerai (pažymių vidurkis – 9,5 balo), tėvams jokių problemų nekėlė, nepajautė, ką reiškia paaugliški konfliktai, blaškymasis. Visada mandagus, pasitempęs, niekada nerūkė, alkoholio taip pat nemėgo ir nemėgsta.
„Suprantu, kad jums norėtųsi išgirsti apie kažkokius mano gyvenimo nelygumus. Tačiau jų nebuvo. Niekada nesu padaręs ką nors tokio, dėl ko tėvams būtų gėda. Nesu kokios nors kvailystės iškrėtęs. Taip jau išeina, kad aš – visai neįdomus žmogus. Dabar pagalvoju, kad įdomu būtų prisiminti kokias muštynes ar išdaigas, tačiau jų nebuvo“, – prisipažino Deivydas.

GERIAUSIAS DRAUGAS
Vyniautų šeimoje vaikams niekada nebuvo teigiama, kad jie nesielgtų vienaip ar kitaip, nes tai įpareigoja šeimos padėtis visuomenėje.
Pasak vaikino, tai buvo mokymas elementarių elgesio taisyklių. Jo nuomone, svarbiausia, kad vaikai visada matė, jog tėvai myli vienas kitą, myli savo vaikus, pagarbiai vienas su kitu elgiasi.
„Kai turėsiu savo šeimą, ir aš taip pat elgsiuosi. Mačiau gražų pavyzdį, kurio noriu siekti ir sieksiu“, – patikino jaunuolis.
Deivydas prisipažino, kad niekada neturėjo daug draugų – juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pats pagrindinis ir geriausias draugas buvo ir yra tėvas. Beje, paklausus, kur išleis per vasarą uždirbtus pinigus, vaikinas prisipažino, kad pirmiausia nupirks dovaną tėvui. Tai bus padėka už tai, kad šis pasitikėjo juo leisdamas užimti tokias atsakingas pareigas. Apskritai per visą pašnekesį žodis „tėvas“ skambėjo labai daug kartų.

TAI NE AGRESIJA
Tėvo dėka D. Vyniautas pradėjo sportuoti būdamas šešerių metų. Tuo metu labai populiarūs buvo koviniai filmai. Deivydą, panorusį būti karatistu, tėvas nuvedė į Vidmanto Butnoriaus vadovaujamą klubą. Pasak vaikino, tada pusė Mažeikių buvo išbandę karatė. Tačiau tik išbandę, nes po kiek laiko daug kam išgaruodavo noras treniruotis.
Nusistebėjus, kad toks ramus, geras vaikas panoro užsiimti kovine sporto šaka, Deivydas paaiškino, kad daugelis yra susidarę klaidingą nuomonę apie karatė.
„Karatė dažnai asocijuojasi su mušimu, spyrimu, galvos daužymu. Mūsų sporto šaka yra visiška priešingybė tam, ką mes matome per televizorių. Karatė moko ne kaip įspirti, o kaip apsiginti. Čia mokomasi drausmės, pagarbos vyresniems, etiketo ir daug kitų gerų dalykų. Man nėra tekę muštis gatvėje ir labai dėl to džiaugiuosi. Visada stengiuosi geriau praeiti pro šalį, nei veltis į muštynes. Manau, kad posakis: „Duok durniui kelią“ yra labai teisingas“, – kalbėjo Deivydas.
Vaikinas džiaugiasi, kad per keturiolika sportavimo metų nėra turėjęs rimtų traumų, išskyrus mėlynes ar nubrozdinimus. Pasak jo, tikriausiai gelbėjo geri įgūdžiai.

ĮPRASMINTA VAIKYSTĖ
Deivydas nuo aštuonerių metų dalyvauja įvairiose varžybose. Jis savo amžiaus grupėse keturis kartus tapo pasaulio čempionu, devynis – Lietuvos čempionu. Europos čempionatuose du kartus pelnė sidabrą. Vaikinas prisipažįsta, kad bet kurioje gyvenimo srityje jis nori laimėti, ir iš karto paaiškina, kad, jo nuomone, tai nėra blogai.
„Po kiekvieno pralaimėjimo būna pikta, tačiau pykstu tik ant savęs: todėl kad nepakankamai dirbau, kad prastai pasirodžiau. Tačiau toks pyktis yra gerai, nes jis stumia į priekį“, – kalbėjo vaikinas, patikinęs, kad šiame sporte laimėjimai už jokius pinigus nenuperkami. Svarbiausia – sunkus darbas.
Nuo šešerių metų Deivydo dienotvarkė mažai keitėsi: pamokos, namų darbų ruošimas, treniruotės, po to keletas papildomų užsiėmimų. Kai vaikinas išaugo iš Mažeikių treniruočių lygio, pasirašė kontraktą su Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Romualdu Montvydu ir pradėjo treniruotis Kaune. Nuo tada tris kartus per savaitę, po pamokų, tėvas veždavo į Kauną. Kai treneris persikėlė į Šiaulius, maršrutas šiek tiek sutrumpėjo. Išsilaikęs egzaminus ir įgijęs vairuotojo pažymėjimą, Deivydas pats sėdo prie vairo. Beje, ir dabar po paskaitų jaunuolis iš Vilniaus treniruotis skuba į Šiaulius.
„Manęs dažnai klausia, ar negaila prarastos vaikystės? Mėgstu atsakyti, kad aš įprasminau tą savo vaikystę. Be to, aš ir kamuolį suspėjau paspardyti, lankiau futbolo, krepšinio treniruotes. Iš savo praktikos žinau, kad kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau gali padaryti“, – tikino Deivydas.
Mokėjimas planuoti savąjį laiką vaikinui dabar ypač praverčia, kai reikia skubėti iš vieno universiteto į kitą. Tarptautinis verslas yra dėstomas anglų kalba, dėstytojai atvažiuoja iš užsienio. Šią specialybę studijuojantiems keliami ypač griežti reikalavimai, studentai, praleidę dešimt paskaitų, išbraukiami iš studentų sąrašų. Tikriausiai niekam nereikia įrodinėti, kad ir Teisės universitete nėra lengva.
„Esu pripratęs prie tokio gyvenimo ritmo. Sunkiausia, kai sutampa sesijos. Tačiau kuo esu labiau užsiėmęs, tuo man įdomiau. Tada jaučiuosi gyvas. Žinoma, nesakau, kad yra lengva, juk aš nesu koks vunderkindas, tačiau man patinka toks ritmas“, – sakė D. Vyniautas.

VISKĄ IŠGYVENA SAVYJE
Deivydas prisipažino, kad jis – sunkaus būdo žmogus, sau ir kitiems keliantis didelius reikalavimus. Gal todėl ir draugų nedaug .
„Nuo vaikystės esu labai uždaras. Kai kas sako, kad tokie yra Vandeniai. Natūralu, kad su savo drauge esu atviresnis, tačiau tik šiek tiek. Man nereikia išsipasakoti, pasiguosti, išsiverkti. Nesakau, kad esu tvirtas, geležinis supermenas. Buvo ir gana sunkių situacijų, tačiau viską išgyvenu savyje, stengiuosi save įtikinti, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Gal todėl neteko nusivilti žmonėmis, gal todėl niekas manęs neišdavė. Gyvenu atviromis akimis, matau, kad ne visada žmonės vienas kitam linki gero, todėl manau, kad negalima su kiekvienu būti nuoširdžiai atviram. Ne, ne, tik ne aš“, – teigė jaunuolis, prisipažinęs, kad nejaukiai jaučiasi dėl to, jog „Santarvei“ per daug „prisiatviravo“.
Virginija STEPONAVIČIENĖ
Jono STRAZDAUSKO nuotraukoje:
Deivydas Vyniautas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto