Jis buria Taro kortomis, moka sudaryti horoskopus, prieš miegą skaito chirurgijos vadovėlius, mano, kad galėtų išoperuoti apendicitą. Jis klausosi šokių muzikos, mėgsta šokti, mokosi pilotuoti lėktuvą. Jo vizitinėje kortelėje nurodoma, kad gyvenime labiausiai mėgsta audrą, riziką, tikrumą, tiesą, būti įsimylėjusiu, pop, įvairovę, paslaptis, chirurgiją, miegą, svajones. Jis neslepia daug klydęs, sirgęs žvaigždžių liga, klupęs ir vėl kilęs.
Aštuoniolikos metų jis tapo „žinių berniuku“ ir aukštai pakėlė TV3 „Žinių“ reitingus (kitos televizijos guosdavosi esančios bejėgės įveikti jo žavesį), o dvidešimt devynerių į Baltijos šalis atvedė pasaulio jaunimo kultą – muzikinį kanalą MTV – ir pats atsisėdo į MTV Networks Baltic generalinio direktoriaus vietą. Ir tai – ne svajonių viršūnė. Jau dabar jį kviečia į BBC, tačiau ten kol kas nesirengia dirbti – turi kitokių tikslų.
Tai – Marius Veselis, su kuriuo (bei visu Lietuvos MTV kolektyvu) penktadienį susitiko „Santarvės“ jaunieji žurnalistai. 
Žiūrint į jį, į šalį bėgo mintis, jog šis paaugliškos išvaizdos, spindinčių akių, nuolat kvatojantis aukštas, lieknas jaunuolis visai neseniai kas vakarą informuodavo apie labai rimtus, net kraupius dalykus. O tai, kad šis žmogus vadovauja kultinei Baltijos šalių televizijai, rodės visai neįtikėtina.
– Išdidžiai skamba dabartinės Jūsų pareigos. Kaip jaučiatės savo rankose turėdamas tokią valdžią?
– Ai, aš kartais pagalvoju, kad esu visai nepanašus į direktorių. Jaučiuosi lyg mokinukas, tačiau dėl to niekas nedaro jokios problemos. Tiesiog darau, kas man patinka, ko labai seniai norėjau.
Tiesa, tai nėra lengva. Jei dirbdamas TV3 „Žiniose“ galvodavau: „Dieve, kaip čia sunku“, tai dabar galvoju: „Dieve, kaip ten buvo lengva“. MTV visai kitoks darbas, visai kita atsakomybė. Bet man visada patiko sunkūs dalykai.
– Kas buvo sunkiausia tapus bosu?
– Iš pradžių galvojau, kaip čia man reikės būti tuo bosu. „Tipo“ apsirengti juodu kostiumu, baltais marškiniais, pasirišti solidų kaklaraištį. Nieko panašaus! Nusprendžiau būti savimi. Tiesa, pereinant į naują darbą, buvo daug sunkių dalykų, pavyzdžiui, atsisveikinti su „Žinių“ kolektyvu. Tačiau kai pagalvodavau, kad einu įgyvendinti savo svajonės, tie sunkumai nublankdavo.
– Sakote, jog nusprendėte būti savimi. Koks Jūs?
– Man „būti savimi“ reiškia ne būdvardį, o veiksmažodį. Būti savimi – tai daryti, ką noriu (žinoma, su tam tikromis ribomis), įgyvendinti savo svajones. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad dar sugebu svajoti. Kai pabendrauju su bendraamžiais, kurių daugelis jau yra praradę tą gebėjimą, suprantu, kiek daug turiu. Būti savimi – tai pripažinti save tokį, koks esi, su visais trūkumais. Aš juos tikrai puikiai žinau.
Tai nėra lengva. Būna, kad aš atitolstu nuo savęs. Tačiau tai labai greitai pajaučiu – viskas aplink tampa nemiela, blogai jaučiuosi ir apskritai pradeda nesisekti. Kartais manyje vyksta širdies ir proto konfliktas. Būna, protas sako daryti taip ar kitaip, bet širdis šaukia: „Ne! Ne! Ne!“.
Priimdamas sprendimus, visada vadovaujuosi širdies balsu, nes jis niekada nėra nuvylęs.
– Daugelis gali tik pavydėti tokios sėkmės – esate gana jaunas, o tiek daug pasiekėte…
– Beveik 99 procentams lietuvių žodis „pakankamai“ reiškia „užtenka“. Tačiau, laimei, yra tas vienas procentas amžinų revoliucionierių, nuolat trykštančių energija, visada sau sakančių, jog „pakankamai gerai“ nėra gerai. Draugai mane vadina Hariu Poteriu, esą aš darau stebuklus. Tačiau aš jų nedarau! Tiesiog galbūt esu šiek tiek drąsesnis už kitus, dažniau rizikuoju ir labai dažnai dėl to nukenčiu. Mes kiekvienas privalome siekti savojo tikslo. Tai – mūsų pareiga. Ir tai privalome daryti kiekvieną dieną. Beje, dabartinis mano darbas nėra mano karjeros viršūnė. Štai praėjusią savaitę gavau pasiūlymą dirbti BBC, tačiau aš turbūt neisiu. Žinoma, jie siūlo didelius pinigus, tačiau jie niekada nebuvo ir nebus mano tikslas. Tai tik premija už tai, ką darai.
Nuo vaikystės buvau revoliucionierius – nestatau sienų, o jas griaunu. Iš tikrųjų dėl nuolatinės rizikos dažnai labai nukenčiu, tačiau juk „per kančias į žvaigždes“.
– Manote esąs pajėgus pakelti atsakomybę už savo septyniasdešimties žmonių komandą?
– Viską parodys laikas. Aš turiu savo požiūrį į tai, kaip turi būti vadovaujama žmonėms. Mūsų kompanijoje, kaip ir visoje MTV, nėra tokio dalyko, kaip „šiknų spardymas“. O tai labai mėgstama Lietuvoje. Kartais dirbdami susipykstame, pasibarame, bet svarbiausia, kad žmogus būtų motyvuotas dirbti. Darbas MTV – tai vieta, apie kurią daugelis gali tik pasvajoti. Turiu pasakyti, kad žmonės čia gerai uždirba, todėl bendrovė tikisi iš jų atgalinio proceso. Jeigu žmogus savo darbu neduoda firmai tiek, kiek iš jo tikimasi, tenka atsisveikinti su juo. MTV klaidos yra toleruojamos, iš jų mokomasi, bet jeigu žmogus ntąjį kartą daro tas pačias klaidas, mes to toleruoti negalime.
– Kokiu principu vadovavotės rinkdamas komandą?
– Kaip aš sakau, visa komanda surinkta „iš pilvo“. Lietuvoje mėgstama, kad darbuotojai nebūtų konfliktiški, išsiskiriantys iš kitų. Žodžiu, priimk į darbą vidutinybę ir neturėsi problemų. Pas mus vidutinybių nėra! Visi čia skirtingi, savito charakterio, tačiau tai yra nuostabu. Kiekvienas čia dirbantis savo vizitinėje kortelėje yra užrašęs jo mėgstamiausius dalykus. Pavyzdžiui, technikos direktorius pažymėjo tik keturis dalykus: regbis, moterys, alus ir žvejyba. Nė vienos vizitinės kortelės nėra vienodos!
Tiesa, dirbti su tokia komanda yra sunkiau nei su vidutinybėmis, tačiau juk tai – kūrybingos asmenybės. Dėl to su kiekvienu žmogumi reikia elgtis vis kitaip. Vienam tą patį dalyką privalai pasakyti švelniai ir ramiai, su kitu gali ir griežčiau kalbėti. Svarbiausia, kad kiekvienas žmogus maksimaliai išreikštų save ir atiduotų kompanijai viską, ką gali geriausiai.
– Kuo Lietuvos MTV skirsis nuo kitų šalių MTV?
– Nenorime skirtis nuo kitų MTV, nes taip galime nutolti nuo pagrindinės MTV idėjos. Mes tiesiog stengiamės iš kitų MTV kanalų perimti viską, ką jie turi geriausia. Norime išsiskirti iš Lietuvos TV kanalų. Manau, kad daugelis kanalų Lietuvoje negerbia savo žiūrovų. Jie daugiau galvoja apie verslą, o ne apie žiūrovą. Mes ir skirsimės tuo, kad auditorijai duosime kokybiškesnę televiziją, tai yra vakarietišką kokybę.
Taip pat norime, kad žiūrovai suprastų, jog MTV nėra tik muzikos kanalas. Tai – jaunimo pramoginis kanalas. Mūsų kūnas yra laidos, pramogos jaunam žmogui.
– Kodėl taip mažai rodote lietuviškos produkcijos?
– Žinote, ir man keista. Galėtume rodyti, tačiau juk nėra gerų lietuviškų klipų, išskyrus „G&G Sindikato“. Buvo „Inculto“ klipų, tačiau jie jau seni. Žinoma, galėtume rodyti kokios Geltonos klipus, tačiau mūsų niekas nesupras. Tokių tikrai neparodysi.
Arkliuką pagavo latviai. Jie pajuto, kad sekasi, tai ir kepa tuos klipus. O lietuviai, kaip visada, neturi pinigų. Nors aš manau, kad jų pakanka, tik nemoka pasiimti.
– Negi mes tokie nemokšos?
– Prie tokios kultūros labai daug prisideda žiniasklaida. Pavyzdžiui, LNK projektas „Kelias į žvaigždes“. Viskas ten būtų gerai, tačiau blogai, kad vagia dainas. Mes stengiamės, viską darome, kad žmonės kurtų savo muziką, o čia bats, ima kažkas ir vagia svetimas. Oi, kad žinotumėte, kaip tai „biesina“.
– Sklido kalbos, kad Ugnė nusipirko MTV vidžėjos vietą. Kaip buvo iš tikrųjų?
– MTV nieko neparduoda, išskyrus reklamą. Ir vidžėjos vietą Ugnė iškovojo pati. Galiu prisiekti savo vaikais, kad jokių nešvarių reikalų MTV nebuvo. Mes tiesiog ieškojome žmogaus, kuris prieš kameras lengviausiai sugebėtų išlikti savimi. Ugnei tai pavyko geriausiai. Dievulėli, tai taip sunku paaiškinti. Ugnei tada geriau sekėsi nei dabar. Deja, dabar jos klausimai per interviu būna labai prasti.
Jei atvirai, tai Lietuvoje neradome to, ko ieškojome. Latvijoje ir Estijoje labai lengvai pavyko, o Lietuvoje… Iki šiol nesame garantuoti savo pasirinkimu. Na, o dvynius mūsų prodiuseris pamatė bare ir pasiūlė ateiti į atranką. Pasvarstėme, kad toks derinys būtų gana įdomus.
– Koks jausmas, kai kažkada lovoje sugalvota svaja virsta realybe?
– Labai geras jausmas. Vakar grįžau iš Kanų. Savo draugui, pirmajam mūsų komandos darbuotojui, sakiau: „Ar galėjai pagalvoti, kad, praėjus vos keleriems metams nuo mūsų idėjos gimimo, mes vaikščiosime po Kanus ir pirksime laidas MTV?“ Tai yra nerealu!
– Lietuvos močiutės vien už žavią šypseną mylėjo Jus, „žinių berniuką“. Žurnaluose buvo rašoma, kad esate vos ne idealus. Tačiau vos tik paskelbėte apie išėjimą iš „Žinių“, pradėjo rodytis visai kitokio pobūdžio informacija. Pasirodo, nesate toks šventuolis. Gal taip kuriamas naujas Jūsų įvaizdis?
– Ne, man dabar nereikia kurti jokio įvaizdžio. Esu daug laimingesnis, kai nebereikia savęs varžyti. Tai, kokį mane pavaizdavo spauda, kai išėjau iš „Žinių“, yra tikrasis Marius. Aš dabar be sienų, kuriomis buvo apstačiusi TV3. Suprantu, kad naujasis mano įvaizdis turėjo šokiruoti mano mylimas žiūroves, tačiau aš vis tiek visas myliu.
„Žiniose“ buvau įspraustas į rėmus – privalėjau elgtis taip, kaip reikėjo. „Žinios“ nėra ta vieta, kur atėjęs gali sakyti: „Ei, labas! Žinai, aš dabar nenoriu skaityti žinių, geriau pasikalbame apie ką nors“. Po kurio laiko ne tik žiūrovas pripranta matyti tave rimtą, bet ir pats toks tampi. Tapau toks „gerulis“… Ne, toks įvaizdis ne man.
– Gal sulaukiate kritikos dėl dabartinio įvaizdžio?
– Jau dirbdamas TV3 įsikaliau į galvą, kad nereikia klausytis, ką kiti kalba. Svarbiausia yra nesistengti patikti visiems, nes taip niekada nebus. Niekada nereikia skaityti komentarų „Delfyje“, interviu, kuriuos davei, nes tai sukelia visiškai nereikalingų minčių.
– Esate sakęs, jog televizija yra visą parą veikianti mokykla. Ko ji išmokė Jus?
– Aš vis dar mokausi. Svarbiausias dalykas, kurio išmokstama televizijoje, – žmoniškumas. Į šitą sąvoką telpa labai daug dalykų. Nuolat bendrauji su žmonėmis, kiekvieną vakarą tave mato žiūrovai. Juk ir pats esu persirgęs žvaigždžių liga, buvo laikas, kai negerbiau žmonių. Televizija mane pakeitė.
– Minėjote, kad dabartinis Jūsų gyvenimas – didelis „tūsas“…
– Aš dirbu 24 valandas per parą, tačiau to negaliu pavadinti darbu. Nuolat turiu lankytis vakarėliuose, susitikti su įdomiais žmonėmis, keliauti. Būna, kai nemiegu ir visą parą. Ar galima tai pavadinti darbu?
– Kaip ilsitės?
– Dabar bendravimas su jumis yra poilsis. Šiaip, radęs kiek daugiau laiko, stengiuosi pamiegoti. Mėgstu sėsti į mašiną ir tiesiog pasivažinėti po miestą, ar nuvažiuoti į „MacDonaldą“ ir nusipirkti to greitai pagaminamo š…
– Ar tikite likimu?
– Fortūna – tai mes patys. Tik mes galime daryti įtaką savo gyvenimui, jį keisti. Labai svarbu gyventi čia ir dabar. Tikiu lemtimi. Juk būna, kai žmonės pavėluoja į lėktuvą, kuris vėliau sudūžta, o kiti, lipdami į laivą, jaučia, jog jis nuskęs, tačiau vis tiek sėda. O štai būrėjomis ir kortomis netikiu. Beje, pats turiu Taro kortas, žinau jų reikšmes ir mielai kitiems „paburiu“. Moku kurti horoskopus. Tačiau aš mėgstu gyventi nežinodamas, kas bus, todėl sau nesiburiu. Man geras ženklas yra bitė. Sunku paaiškinti kodėl, tačiau žinau, jei praskrenda bitė, įvyks kažkas gero.
Aurelija JONUŠAITĖ
Adrijana VORAUSKAITĖ
Gabija VENCLOVAITĖ
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
