- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Robertas Javtokas visada eina į priekį

Naująjį priedą jaunimui „Santarvės“ jaunieji žurnalistai planavo tą dieną, kai Atėnuose Lietuvos krepšinio komanda žaidė su graikais. Visi vienbalsiai nutarėme, kad „Svajonių interviu“ – turi būti pokalbis su krepšininku. Nusprendėme, kad tai turėtų būti Robertas Javtokas: jaunas, perspektyvus, po rimtų sužalojimų autoavarijoje vėl sėkmingai žaidžiantis ir… gražus. Kitą dieną susirinkę juokėmės, kad turime stebėti ženklus ir tiesiog privalome pasikalbėti su šiuo krepšininku: rungtynėse su Graikijos komanda R. Javtokas buvo staigmena graikų puolimo ir gynybos grandims.
Kai antradienį „Lietuvos ryto“ arenoje susitikome su krepšininku, mūsų visų pirmasis įspūdis buvo maždaug panašus: „Oho!“. Tas dviejų šimtų vienuolikos centimetrų ūgis išties atrodo įspūdingai.
Nors „Lietuvos rytas“ ruošėsi rungtynėms, pasak R. Javtoko, „su kažkokia Maskvos srities komanda“, krepšininkas surado laiko ir mums. Buvome nustebinti pašnekovo paprastumo, nuoširdumo: per pokalbį nė karto nepajutome, kad jis būtų „pasikėlęs“.
– Atėnų olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje Tu nešei Lietuvos trispalvę. Kodėl buvo pasirinkta Tavo kandidatūra?
– Net nežinau kodėl. Treneris paskambino ir pasakė, kad turėsiu nešti vėliavą. Kai paklausiau, kodėl aš, jis pasakė: „Mes pasitarėme, ir aš taip nusprendžiau“. Žinoma, labai didelė garbė nešti savo šalies vėliavą. Dabar aš tai puikiai suprantu. Tuo metu nieko negalvojau – per daug didelis įspūdis buvo: tokia milžiniška minia žiūri, o tu neši Lietuvos trispalvę. To įspūdžio žodžiais neįmanoma nusakyti.
– Kaip dabar vertini Lietuvos rinktinės pasirodymą olimpinėse žaidynėse?
– Labai sunku vertinti. Turėjome progą laimėti medalius, tačiau ją išleidome iš rankų. Grįžome labai nusivylę. Tikėjomės kur kas daugiau, tačiau buvo taip, kaip buvo. Labai skaudu, labai gaila, tačiau dabar jau nieko nebepadarysi.
Po rungtynių su Italijos komanda buvo labai skaudu. Į viešbutį grįžome itin prislėgti, niekas nekalbėjo, sulindome kas sau, jautėmės, kaip žemę pardavę. Tada atrodė, kad padarėme kažką baisaus, nes turėjome realų šansą laimėti medalius, ir taip nepasisekė. Svarstėme, ką blogai padarėme, norėjosi atgal atsukti laiką ir visas klaidas ištaisyti. Įvyko kažkas tokio, kas neturėjo įvykti… Tačiau taip jau mums išėjo… Aš net nesuprantu, kaip po to mes sugebėjome visai neblogai žaisti su amerikonais.
– Kaip susitaikai su tuo, kad vieną minutę esi garbinamas, o kitą – drabstomas purvais?
– Aš labai džiaugiuosi, kad būtent šiemet lietuviai mus suprato, nepasmerkė už tai, kad mums nepasisekė, nepadarė iš to tragedijos. Gal ir buvo internete aštresnių pasisakymų, tačiau ten nuolat mus maišo su žemėmis. Šitiek daug žmonių mus pasitiko, taip šiltai dėkojo… Ir dabar, pavyzdžiui, degalinėje dažnai prieina koks žmogus, dėkoja už žaidimą.
Svarbiausia, kad tai sako labai nuoširdžiai. Iki šiol nepasitaikė išgirsti piktų replikų, kokių dažnai tenka išgirsti, pralošus varžybas.
Manau, kad būtent po šitos olimpiados žmonės suprato mus. Esu jiems dėkingas už tai. Juk mes tikrai stengėmės, kovojome taip, kaip sugebėjome.
Žinoma, būna labai pikta, kai vieną dieną apie tave gerai rašo, o kitą, blogai sulošus, kalba vos ne kaip apie paskutinį nevykėlį, kuriam laikas baigti karjerą. Tačiau manau, kad taip yra visame pasaulyje.
– Esi jaunas, perspektyvus, merginų akys nuolat krypsta į Tave… Ar nesusirgai „žvaigždžių liga“?
– Galima „pasikelti“ ir nieko nedarant. Tai nuo žmogaus priklauso. Gal iš pradžių, grįžus iš Amerikos į Lietuvą, ir ant manęs buvo plūstelėjusi ši banga. Nuolatinis dėmesys, žurnalistų antplūdis iškėlė savo paties akyse. Po to apsipratau, viskas susidėliojo į savas vėžes. Dabar nėra kur ir prieš ką „pasikelti“. Gyvenu savo gyvenimą, ir tiek. Paprasčiausiai mano darbas yra krepšinis, kuris Lietuvoje populiarus. Man pasisekė, kad sekasi neblogai lošti, ir žmonės mane žino. Nežinau, gal kai kas ir galvoja, kad esu „pasikėlęs“. Kitiems apie tai spręsti, ne man.
– Kada supratai, kad Tavo darbas bus krepšinis?
– Mano mama buvo didžiausia iniciatorė, kad mudu su broliu būtume krepšininkai. Ji pati buvo krepšininkė, o tėvas – tinklininkas. Kadangi tinklinis Lietuvoje nepopuliarus, buvo nuspręsta, kad mes turime žaisti krepšinį. Mano tėvai labai aukšti: mamos ūgis 1,82 m, o tėvo – 1,95 m. Jie žinojo, kad ir mudu turime būti aukšti. Mums net neleido užsiimti kita sporto šaka, nors aš daug ko norėjau. Jeigu nori sportuoti – tik krepšinis, nenori nieko – prašau.
Porą metų buvau metęs krepšinį – audringai išgyvenau paauglystę. Atgal sugrįžau tik trenerio Antano Sireikos dėka. Jis su mama slapčia buvo sutaręs, prie mūsų namo laiptinės įsodino mane į mašiną, kur laukė sukrautas krepšys, ir nusivežė į treniruotę. Nuo tada pradėjau sportuoti, išvažiavau į Ameriką. Kadangi išaugau aukštesnis nei dviejų metrų, tapo aišku, kad mano darbas bus krepšinis. Juk toks neisiu dirbti kokiu barmenu.
Mokslai man niekada nebuvo pirmoje vietoje. Buvau nuolat judantis, nesugebantis susikoncentruoti. Skaitydamas knygą, nieko nesugebėdavau įsiminti, nes mintys išplaukdavo kažkur labai toli. Lietuvoje tikrai prastai mokiausi, nes nesistengiau. Kai išvežė į Ameriką, nebeturėjau kur dingti. Teko mokytis, nes kitaip nebūčiau galėjęs žaisti krepšinio. Kai prisiverti, nebeatrodo taip ir sunku. Tačiau visada pirmiausia galvojau apie krepšinį. Mokslų Amerikoje nebaigiau, nes paskutiniais metais nebegalėjau žaisti ten, kur norėjau. Grįžau į Lietuvą, nes norėjau lošti. Juk duoną valgau ne iš mokslų, o iš krepšinio. Žinoma, mokslai yra būtini, tačiau man taip jau išėjo.
– Kur slypi Tavo sėkmės paslaptis?
– Talentą gavau iš tėvų: gerą šuolį paveldėjau iš tėvo, mama buvo talentinga krepšininkė. Iš tikrųjų daug ką iš jų paveldėjau, tik, deja, daug ko neišnaudojau, nes buvo laikas, kai atmestinai žiūrėjau į krepšinį. Paskui daug ką su ta avarija sugadinau. Tačiau dabar darbo nevengiu. Nemažai dirbu papildomai, nes esu įsitikinęs, kad be darbo talento gerai nepanaudosi.
– Kaip išgyvenai avariją, kai balansavai tarp gyvybės ir mirties?
– Dabar atrodo, kad nieko baisaus neįvyko. Žinoma, nebuvo smagu, kai metus nevaikščiojau. Turėjau draugę, daug draugų, kurie visada mane palaikė, todėl neišgyvenau didžiulio nusivylimo. Tiesiog yra taip, kaip yra. Niekada nesusimąstau, ko dabar būčiau pasiekęs, jeigu nebūčiau patyręs avarijos. Esu iš tų žmonių, kuriems visada gerai. Tada nepanikavau, net negalvojau, kad galiu nežaisti. Gal per kvailai galvojau? Gal mane tai ir gelbėjo, kad negalvojau, kas gali būti, jeigu nežaisiu? Pesimizmas apimdavo tik labai trumpam, kai nueidavau pas daktarus, kurie pradėdavo vardinti mano problemas. Tada susimąstydavau, tačiau grįždavau pas draugus, pradėdavome juokauti ir nustumdavome tas problemas į šoną.
Grįžti į aikštelę buvo sunku. Atsirado didelis jaudulys, galvojau, kaip seksis žaisti. Prieš pirmas varžybas širdis plakė, rankos drebėjo. Tačiau jos gana gerai pasisekė, todėl tas jaudulys praėjo. Kūnas taip pat priprato prie krūvių. Per avariją buvo nutrauktas rankos nervas, tačiau daug mankštinausi, sportavau, todėl kiti raumenys tai kompensavo. Prie visko pripratau, todėl dabar atrodo, jog niekas nepasikeitė.
– Kodėl nežaidei Europos krepšinio čempionate?
– Kaip tik tą vasarą pradėjau po truputį atsigauti. Treneris Antanas Sireika pakvietė važiuoti į stovyklą, tačiau, manau, būtų buvę absurdiška eiti į tokio lygio rinktinę, kai esi metus nesitreniravęs. Jeigu būčiau į rinktinę įtrauktas, kiti būtų pradėję galvoti, kad užėmiau jų vietą. Nors pats šiek tiek noro turėjau, tačiau logiškai pamąstęs, supratau, kad tam nėra nei vietos, nei galimybių, ir nebūčiau gerai pasirodęs.
Dabar jau jokių abejonių nebuvo. Į rinktinę ėjau tikėdamas, kad tikrai pateksiu. Mėgstu sakyti: „Ne, tai ne“, tačiau visada einu į priekį, negalvodamas, kad gali būti kitaip. Esu optimistas. Jeigu blogai kas nors išeina, greitai viską pergyvenu. Man labai nepatinka pesimistiškai nusiteikę žmonės. Esu įsitikinęs, kad kaip save nuteiki, taip ir būna.
– Kaip jautiesi gatvėje, kai taip išsiskiri iš aplinkinių? Ar atkreipi dėmesį į merginų žvilgsnius?
– Tikrai neatkreipiu, nes gyvenu su drauge. Visada visur einu tik su ja. Apskritai vienas nemėgstu kur nors eiti.
Žinoma, kartais jaučiu tuos žvilgsnius, tačiau tikriausiai taip prie jų pripratau, kad paprasčiausiai nebepastebiu. Eidamas aplinkinių nematau, tik savus žmones. Juk pasitaiko įvairiausių replikų. Jeigu į kiekvieną pradėčiau reaguoti, galėčiau ir užsidegti, susimušti. Man to nereikia, todėl einu nusiteikęs taip, kad nieko nematyčiau, negirdėčiau. Jeigu kažką nugirstu, nusisuku ir einu į kitą pusę. Juk visokių žmonių yra, o aš nežadu su kiekvienu aiškintis, kodėl jis vienaip ar kitaip apie mane pasakė.
– Kokios merginos Tau patinka?
– Niekada nebuvau susikūręs kažkokio merginos idealo. Tiesiog yra gražios, mano skonio merginos, ir ne mano skonio merginos. Man nepatinka dirbtinis grožis. Tas grožis turi eiti iš vidaus. Jis turi nušviesti.
Mergina gali būti žema ar aukšta, liekna ar stambi, tačiau svarbiausia, kad ji būtų gera.
– Spaudoje daug rašoma apie judviejų su Vilma meilę. Sakyk, ar merginos gali turėti kokių nors vilčių, kad Javtokas kada nors liks vienas?
– (juokiasi) Nėra jokių vilčių. Net mažiausių. Paprasčiausiai radau žmogų, kurio ieškojau. Mes gyvename kartu, mums viskas sutampa, mylime vienas kitą ir esame tuo patenkinti. Mums nieko daugiau nereikia.
– Kaip leidi laisvalaikį?
– Labiausiai mėgstu Šiauliuose su draugais nueiti į pirtį. Dažniausiai sezonas būna labai įtemptas, o pirtis nuima visą stresą. Ypač kai esu su draugais.
Taip pat mėgstu žaisti biliardą, boulingą. Apskritai stengiuosi neužsisėdėti namuose, vengiu rutinos. Einu į kiną, parduotuves… Man svarbiausia judėti. To laisvalaikio daug neturiu, todėl noriu jį įdomiai, įvairiai išnaudoti. Pavyzdžiui, šiandien po varžybų bus treniruotė, o kita pusė dienos bus laisva. Dar nežinau, ką veiksime, tačiau būtinai kur nors važiuosime.
Tai priklausys nuo nuotaikos.
– Ar nesiruoši žaisti užsienyje?
– Esu sudaręs kontraktą su „Lietuvos ryto“ komanda, todėl privalau čia žaisti. Šie metai paskutiniai. Kitais metais planuoju žaisti užsienyje. Noriu save išbandyti aukštesniame lygmenyje, daugiau pasiekti.
– Ar Lietuvoje žaidžiančiam krepšininkui užtenka pinigų duonai su sviestu?
– Nežinau, ar Lietuvoje kas nors oficialiai uždirba daugiau už krepšininkus. Mūsų metų žmonėms tokie uždarbiai yra tiesiog pasaka. Tik žaisk ir norėk.
Virginija STEPONAVIČIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukoje:
Išskirtinės išvaizdos Robertas Javtokas mielai sutiko su Aurelija nusifotografuoti atminčiai ir „kontrastui“.