„Varnelės“ viešnia – gerai žinomų dainininkų Astos Pilypaitės ir Lino Zarecko dukrelė Saulė.
Šešiametė Saulė gyvena Vilniuje, tačiau ir Mažeikiai jai nesvetimi – čia atvažiuoja pas senelius. Į klausimą „kur geriau?“, mergaitė nedvejodama atsako: „Vilniuje, nes ten mūsų namai“.
Saulė lanko darželį. Mėgsta piešti ir dainuoti, dažnai žaidžia su lėlėmis. Ir pokaičio miegą kartais patrumpina žaisdama lovoje.
Mergaitė pasigiria kolekcionuojanti meškiukus, kuriuos rengia savo drabužiais. „Daug jų turiu, – sako Saulė, – ant visų fotelių nežinau ar sutilptų…“
Paklausta, ar skaito „Varnelę“, Saulė prisipažįsta dar neišmokusi skaityti, ir skuba pridurti, kad raides jau pažįsta visas. Ir skaičiuoti moka iki 100. Tik, va, mokyklos nelaukia, mano, kad bus sunku.
„Gera būti vaiku. Galima žaisti. Nereikia daryti valgyti. Esu geras vaikas, kartais išdykęs, mamą supykinu. Nemėgstu daryti valgyti, nors moku sutepti sumuštinį“, – visai rimtai pasakoja mergaitė.
Tačiau Saulė turi ir ne visai vaikiškų rūpesčių – ji labai rimtai ruošiasi tapti vyresniąja sesute. Jau ir vardą jaunėlei išrinkusi, žada padėti mamai prižiūrėti mažylę.
O kol kas Saulė mėgaujasi vienturtės privalumais, džiaugiasi vakarais mamos dainuojamomis lopšinėmis, skaitomomis pasakomis, labai mėgsta tėčio dainą “Mandarinai – jėga”.
Dabar tas metas, kai krinta dantukai, todėl Saulė vaikšto pas dantistą, vėliau slepia dantukus po pagalve arba dėžutėje ir laukia, kol pelytė už tai atneš jai pinigėlių.
Atsisveikinant Saulė pašnibždomis pasigyrė, kad draugė jai padovanojo dažų ir piršteliu parodė į akių vokus: „matai, kaip pasidažiau, tik lūpdažį pamiršau, turiu labai skaniai kvepiantį“.
„Varnelės“ skaitytojams Saulė palinkėjo sėkmės.
Šešiametė Saulė neskuba užaugti
