Vis daugiau jaunų žmonių veržiasi į platųjį pasaulį, ten ieško savosios laimės, nuotykių. Ne išimtis ir septyniolikmetė Toma Švažaitė, vasarą praleidusi Airijoje.
ŽAVĖJO PAPRASTUMU
Tomos sesuo, jau metus gyvenanti Airijos sostinėje, merginai pasiūlė per vasarą padirbėti vištų apdorojimo fabrike ir užsidirbti pinigų.
„Lėktuvui nusileidus Dublino oro uoste, vienintelė mintis sukosi galvoje: „Kaip nepasimesti ir rasti bagažą?“ Pirmasis įspūdis buvo visai ne koks – vien angliškai kalbantys ir juodaodžiai žmonės. Laikui bėgant pripratau, net panorau pasilikti ilgiau“, – pasakojo Toma.
Pasak merginos, žmonės, su kuriais teko bendrauti (portugalai, brazilai, anglai, airiai ir t.t.), visai kitokie nei lietuviai. Jie mandagūs, visada šypsosi, o paklausti, kaip gyvena, atsako: „OK. No problem“ („Gerai. Jokių problemų“). Lietuviai tuo pasigirti negali.
„Grįžusi pasigedau mandagumo, žmonės per dažnai susiraukę, juos kamuoja finansinės problemos, trūksta aktyvumo, entuziazmo. O dar tie keiksmažodžiai…“, – vardijo lietuvių problemas mergina.
Tomai labiausiai įsiminė laisvas, mūsų akimis žiūrint, šiek tiek lengvabūdiškas užsieniečių elgesys. Jie gana paprasti žmonės, nekreipiantys dėmesio į aprangą – kaip kas nori, taip ir rengiasi. Jeigu jiems šalta, tai ir vasarą gali apsivilkti žieminę striukę.
„Labiausiai įsiminė juodaodžiai, nes jie labai stilingai atrodydavo. „Driežiukais“ supinti plaukai, megztukas, užvilktas ant marškinėlių bei ant galvos užrišta skarelė – visa tai priminė vaizdo klipus, matytus per televiziją. Tačiau juodaodžiams geriau nesišypsoti, nes, jų nuomone, „balta“ mergina – egzotika, kurią reikia bet kokiais būdais „pakabinti“, – savo įspūdžiais dalijosi Toma.
VIRTUVĖS ATRADIMAI
Mergina ne tik pati stengėsi susipažinti su jai svetima kultūra, bet ir užsieniečiams pasakojo apie Lietuvą.
Pavyzdžiui, brazilei Robertai labai įdomu buvo sužinoti, kaip atrodo sniegas, tačiau lietuviškų raugintų kopūstų niekada nebevalgys – labai nepatiko jų kvapas. Šaltibarščiai taip pat liko neįvertinti, nekalbant apie braškes su pienu ar pomidorus su grietine… Po tokių vaišių Roberta tarstelėjo: „Stupid Lithuania“ („Kvaila Lietuva“).
Toma juokėsi, kad pati brazilė ne ką geriau valgo: ryžiai su bulvėmis, pupelės su bananais…
Lietuvaitė dar ilgai prisimins aplankytą kinų restoraną. Šimtakojai, didelės krevetės, kurias valgydamas jauti, kaip spragsi jų pūslelės, visų rūšių sraigės, gysloti jūrų arkliukai – nuo viso to iki šiol merginą šiurpas krečia.
Tomą labiausiai žavėjo Airijos švarūs paplūdimiai, kalnai, uolos… Tik, bėda, trūko medžių kvapo, tokio, kaip Palangoje. Ir orai nenuspėjami: tai saulė šviečia, tai lyja, tai saulė šviečia… Todėl nuolat reikėjo nešiotis skėtį.
„Nors Airija man labai patiko, tačiau pasiilgau savų vietų, žmonių, kalbos. Visko, ko ieškai, galima rasti čia, Lietuvoje. Tačiau jeigu atsirastų galimybė, tai ir vėl ten važiuočiau“, – sakė Toma.
Airida POŠKUTĖ
