Vėskas bova kėteep…

Muokytuojė Petkienė Stasė.

Dabaa vėsė  koram sava tautuos pasakuojėma. Vo jė vėsė, ta daug kas kartuojas. No, i kas, ka kartuojas. Aiške, skaitont svarbe y sužėnuotė kū nuors naujė. Bet juk šėrdėi maluone, ka atpažysti, kas i tava gyvenėmė y bovė. Ne vėina karta eso girdiejusi aiškėnontėis, katra šventė – Velykas a Kaliėdas – y dėdesnė, ni nesvarstau – juk žėnau ėš mažū dėinū, ka Velykas. Nuors tas sopratėms y ne ėš Bažnyčės muokyma, vuo tiktaa ėš šeimuos švėntiu. Pu kara, lig šešdešimtu metu, šeimuo buvuom šešė žmuonis. Ta Velykuoms, jė i nikuokiuu svetiuu nebova, lioubam taisytėis tris dėinas: vėrtė alo (dabaa sakytomem „gėra“) ėš cukriniu batviniu, vėsuokės mesas; daržė, kad i pu snėigo,  atrastė krienu, sutarkavuotė, skanee sutaisytė anas; keptė pėragus, sausainius, vuo jau šeštadienie vėrtė i dažytė kiaušius. Sekmadienė ryts – Prisikielėms i velykėnee pusrytee. Velykas – pati didiuojė švėntė.

Priš Kaliedas bova daa svarbiesnis dalyks už patės Kaliedas. – Nu kalieduojėms. Pats kalieduojėms trunka gal posė valunduos, bet ruoštėis anam reek kelės dėinas: reikiejė vėsus numus sutvarkytė, ėšplautė, nuvalytė, nušveistė, ka vėsė pašale blizgietom kaap skleinyčė. I geruojė priminie, i gerasis prijungis būs atidarytė, ėšplautė – juk pru čia ieis kaliedninka – patys didėliausė, kuokėi tik begal būtė, svetee: konėgs, varguonininks jau kėimė suskumbins varpelio, vo iejės gėiduos tuokiuo pat galingo balso kaap i bažnyčiuo, pu anuo i zakrastijuons; konėgs pašvintins i palaimins truobas i žmuonis. Kalieduoms nieka tvarkytėis i nebreikiejė. Api advėnta must nieka i negirdiejuom, nu gal tik tou, ka negal dainioutė, alasa keltė. Ni mūsa suoduo (tas bova Skouda rajuonė, Šatiu parapijuo,  Daktarū kaimė), ni giminie nieks Kūčiu vakarienės su daug valgiu netaisė. Puosninks bova tou dėina, be mesuos i be pėina, valgiem sėlkės, bulbiu, pupu, žirniu, bet vėskuo pu mažaa. Kaliedas, žėnuojuom, y Kristaus gėmėma dėina, dėdėlė šventė. Eglutė lioubam pouštė – su rauduonaas vobolelees, su saldainees, su ėškarpytaas puopierelees. Vėsuokiu vaišiu bova. Bet Kaliedu Senelė mes ni girdietė negirdiejuom i nikuokiū duovėnū vaakaa nelioubam gautė.
Juk par Kaliedas reikiejė eitė i muokykla. Tėn švėntė Naujus metus. Lioub būtė papoušta dėdėlė eglė jau su yvairees  žaislaas. Lioub ateitė Sienis Šaltis so duovėnuom – ne kou kėta, no dalins vakams saldainius.
Aš tik Vėlniov, pradiejusi studijoutė, ėš draugiu sužėnuojau, kaap Kūčės taisa aukštaitee i dzūkaa, no i kaunėškee – tor būtė dvylėka valgiu. Ka pradiejau gyventė Seduo, nuors par Kaliedas reikiejė eitė i darba, Kūčiu vakarienės lioubo pasikvėistė i tievus, i sėseris.
Teep i palėka nu paauglystės metu, ka mūsa vaka par Kūčės i Kaliedas švėnt nomėi su tievaas, vo Nauju metu galėt kor tik nuorėt eitė so draugaas, ta jau y valdėška švėntė.
Par metus, atruoda, nieks i nepasikeitė, bet Kalieduoms taisydamiesi džiaugamies, ka vėsė sveekė gyvė esam i ka torem tū patiū, ne kuožnuos dėinuos valgiu.

PETKIENĖ Stasė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*