Afganistano pragarą perėjęs vyras tvirtybės semiasi iš miško

Pas viekšniškį Antaną Šliažą lankėmės Šv. Valentino dienos išvakarėse. Klaidžioti nereikėjo, nes išradingo šeimininko namą nesunku buvo atskirti iš itin originaliai Meilės dienai papuoštos aplinkos. Pritapęs prie gamtos ir matantis joje tai, ko kiti nepastebi, vyriškis prisipažino puoselėjąs svajonę nors savaitę pagyventi miške – vienas, be jokios civilizacijos. Keistuoliu vadinamas viekšniškis, kurio troboje temperatūra nepakyla aukščiau aštuonių laipsnių, sako tik čia gerai jaučiąsis, puikiai išsimiegąs ir visada būnąs žvalus.
TAPTI KARIŠKIU BUVO LEMTA
Diena pasitaikė šaltoka, todėl sušilti tikėjomės įėję į trobą. Tačiau tokią viltį labai greitai teko palaidoti ir įsitaisyti kuo arčiau besikūrenančio židinio. Šeimininkas, žvilgtelėjęs į termometrą, patikino, kad šiandien čia ganėtinai šilta – 10 laipsnių, o būna, kad rytais kibire vanduo užšąla.
Antroji staigmena buvo ta, kad telefonu prisistatęs esąs pensininkas, jis toli gražu į tokį nebuvo panašus. Pro ausis praleidę vyriškio žodžius apie tai, kad jis karininkas, užuot išvydę metų naštos prislėgtą žmogų, pamatėme vos per 40 perkopusį vyrą!
„Ištarnavę 20 metų, karininkai išeina į pensiją. Mano tarnyba prasidėjo 1981-aisiais, taigi jau 2001 metais, sulaukęs 39erių, išėjau į atsargą ir tapau pensininku“, – skuba paaiškinti Antanas ir sako manąs, kad pats likimas jam skyrė patirti kariškio dalią.
Dar vaikystėje su kaimynų vaikais mėgo žaisti kareiviais. Nuo mamos slapčia nugvelbęs juodo audinio gabaliuką, pats pasisiūdavo antpečius. Prie jų pritvirtindavo juosteles, pasidarytas iš pieštuku geltonai nudažytos gumos.
Kitas mėgiamas užsiėmimas buvo žaisti indėnais. Antroje Ventos pusėje buvusiame aptvare savaitgaliais ganydavosi kolūkio arkliai. Būrys berniukų, tarp kurių retkarčiais pasitaikydavo ir kokia mergaitė, užantin įsibrukę lašinių ir duonos kriaukšlę, valtimi persikeldavo per upę, nuplaukdavo iki arklių aptvaro ir ten jais jodinėdavo. Iš meldų, karklų ir pušų šakų vaikai pasistatydavo vigvamus. Kad būtų kuo panašesni į tikrus indėnus, turėjo pasigaminę perukus, taikos pypkes, kartais surengdavo indėniškas vestuves. Kiekvienas turėjo indėnišką vardą. Buvo ir Vinetu, ir Čigandžgukas, ir Juodoji gyvatė. Prie savo talismanu išsirinkto didelio gluosnio „indėnai“ iškilmingai prisiekdavo.

PASIRINKIMAS PRIBLOŠKĖ
Antano tėvas buvo liaudies meistras – keramikas. Dirbo Kauno „Jiesios“ Viekšnių filiale. Berniukas beveik kasdien po pamokų lankydavosi tėvo darbovietėje. Greitai išmoko lipdyti ir žiesti puodus, saldainines, vazas gėlėms, iki šiol prisimena, kokį įspūdingą buvo padaręs briedį. Neneigia, jį tikrai labai traukė keramika.
„Kai mokiausi Viekšnių vidurinės mokyklos aštuntojoje klasėje, pas mus buvo atvažiavę korespondentai iš „Moksleivio“ žurnalo. Po to jame pasirodė straipsnis, kuriame apie tėtį buvo parašytos penkios eilutės, o apie mane, kaip apie jaunąjį keramiką, prirašė visą puslapį“, – neslėpdamas pasididžiavimo vaikystę prisimena vyras.
Vienuoliktoje klasėje kiekvienam reikėjo apsispręsti, kur pasuks toliau. Klasės susirinkime, kuriame dalyvavo mokyklos direktorius ir klasės auklėtoja, reikėjo pasisakyti, kas kur mokysis. Kokia buvo visų nuostaba, kai Antanas, išėjęs prieš klasę, pareiškė būsiąs karininkas. Nors vaikinas mokėsi gerai, mama tikino, kad į aukštąją karo mokyklą jis neįstosiąs. Tėvas apie tai nenorėjo net girdėti: jau geriau sūnus būtų „šoferis“, tai bent malkų iš miško parvežtų.
„Tik mamai atskleidęs savo planus, susidėjau drabužius į krepšį ir, slapčia nuo tėčio, kad manęs nesulaikytų, išlipau per langą ir paprasčiausiai pabėgau. Sėdęs į autobusą, išvažiavau į Šiaulius, kur institute mokėsi mano sesuo“, – trumpai apibūdina Antanas savo apsisprendimą, nulėmusį tolesnį jo gyvenimą.

VAIKYSTĖ LIKO UŽ NUGAROS
Eidamas iš namų, Antanas sako nesulaikęs ašarų. Buvo gaila palikti draugus, atsisveikinti su vaikyste, slėgė suvokimas, kad nuo šiol viską reikės spręsti pačiam. Daug kas atkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo. Juk karininkams tenka daug ko atsisakyti, jie neturi namų, važiuoja ten, kur siunčia. Tačiau Antanas buvo užsispyręs, tikras žemaitis. Ir nors buvo labai nejauku, nes toliau kaip iki Šiaulių gyvenime niekur nebuvo išvažiavęs, be to, nebuvo tikras, ar pasiseks įstoti, vis dėlto ryžosi šiam žingsniui.
Iš Mažeikių karinio komisariato Antanas buvo gavęs siuntimą į Lvovo aukštąją politinę karo mokyklą, tad bilietas į Lvovą nekainavo. Turėjo važiuoti dviese, tačiau paskutiniu momentu klasės draugas apsigalvojo. Tad Šiauliuose sesuo palydėjo jį į traukinį Ryga–Lvovas, ir nuo tos akimirkos vaikinas pradėjo naują gyvenimo etapą.
Labiausiai Antanas norėjo tapti jūrų karo laivyno arba aviacijos karininku, bet tam reikėjo turėti stiprius chemijos, fizikos, matematikos pagrindus. Kadangi tikslieji mokslai jam nelabai sekėsi, pasirinko kultūros ir švietimo darbuotojo specialybę. Stojamuosius egzaminus Antanas išlaikė labai gerai. Per praktinę užduotį paklaustas, kokia meno sritimi domisi, paminėjo fotografiją, lipdybą.
„Prisimenu, nulipdžiau velniuką iš plastilino, ir dar pasakiau, kad moku dainuoti, nors mokykloje niekada geru balsu nepasižymėjau. Užtraukiau „Široka strana maja radnaja“ („Plati šalis mano gimtoji“), ir buvau gerai įvertintas“, – sėkmingą pradžią, tapęs karo mokyklos kursantu, mena pašnekovas ir sako kurį laiką dar negalėjęs patikėti, kad jam pavyko įstoti. Net tėvams tik po poros mėnesių apie tai parašęs.
Per ketverius studijų metus daug ko išmoko. Būsimajam kultūros darbuotojui teko šokti ne tik kareiviškus šokius, valsą, bet ir lankyti baleto pamokas.

Į KARĄ – SAVO NORU
Dar tebesimokydamas Antanas prašė, kad baigęs būtų paskirtas į Afganistaną. Jaunuolis norėjo išbandyti save. Į grįžusius iš ten kariškius jis žiūrėjo tarsi į dievus. Neviliojo pasiūlymas rinktis Pabaltijo karinę sritį, nes, anot jo, mokėsi gyvenime žiūrėti į priekį. Tarnybos pradžioje jį tenkino ir kokia Turkmėnija, Uzbekija ar Tadžikija, o Pabaltijį norėjosi pasilikti pabaigai, tarsi desertui, kai gyvenimas jau bus nusistovėjęs.
Į Afganistaną nepasiuntė, atsidūrė jis Karši, Turkestano karinėje srityje. Tačiau praėjus pusei metų, visiškai atsitiktinai, vietoje kito kariškio, savo noru Antanas išvažiavo ten, kur labiausiai norėjo – į Afganistaną.
Per 1986–1988 metus, praleistus karo zonoje, teko daug ką patirti, pamatyti. Nors karininkas pagal pareigas buvo klubo viršininkas, jam tekdavo lydėti karines kolonas. Kolona, kurioje būdavo nuo 30 iki 60 KAMAZ’ų, gabendavo aviacines bombas. Iš 3–4 koloną lydinčių karininkų, vienas būdavo jos viršininkas ir sėdėdavo pirmojoje mašinoje. Tai buvo pati pavojingiausia vieta, nes mašina galėjo pataikyti ant minos. Dažniausiai pirmąją ir paskutinę mašiną pašaudavo dušmanai. Antanui ne sykį teko būti kolonos viršininku.

PER PLAUKĄ NUO MIRTIES
„Mus vadino mirtininkais. Jeigu koloną apšaudo iš reaktyvinių sviedinių ar minosvaidžių ir pataiko į gabenamas bombas, susprogdinama visa kolona. Išsigelbėti nebuvo jokių šansų. Visos kolonos mašinos važiuodavo paskui pirmąją, vėžė į vėžę. Jeigu pirmoji pasuka į kairę, visos kitos daro tą patį, nes kelias gali būti užminuotas. Buvome įspėti, kad negalima liesti ant kelio besimėtančių žaislų, šratinukų rašiklių, blizgančių niekučių: tai – minos“, – apie Afganistano karių kasdienybę ir gyvenimą ant ratų pasakoja pašnekovas.
Vyras sako nežinąs kodėl, bet baimės nejautęs. Nors ji nebuvo slopinama nei alkoholiu, nei kokiais narkotikais. Ne paslaptis, po mūšių, susirėmimų su dušmanais išgerdavo, kad atsipalaiduotų. Kai kurie kareiviai, norėdami užmušti baimės jausmą, vartodavo ir narkotikus, kurių ten netrūko. Jie būdavo pigūs, iš pradžių jų buvo galima gauti net ir dykai.
Antanas patyrė du sužeidimus. Pirmąjį kartą sužeidė, kai, apšaudant koloną, reaktyvinio sviedinio banga jį nusviedė apie 20 metrų. Buvo pažeisti inkstai, sviedinio skeveldros kliudė kojas. Antrą kartą lietuvių karininko neaplenkė kulka šešias valandas vykusiame mūšyje netoli Salango. Kinų kulka pataikė į ranką ir įstrigo kaule. Iš 60 mūšyje dalyvavusių karių, buvo sužeisti 38, žuvo 12. Antanas ligoninėje išgulėjo tris mėnesius.

NE MIRTI BUVO BAISIAUSIA
Afganistane viekšniškis sako patyręs, ką reiškia tikra draugystė. Svarbiausia šiame kare buvo jausti draugo petį, žinoti, kad gali juo pasitikėti, turėti galimybę išsikalbėti.
Karių draugiškumas buvo didžiulis. Nebuvo skirstymo į karininkus ir kareivius. Jie visi buvo kariai, visi tą patį valgė, ten pat miegojo.
Baisiausia, pasak pašnekovo, buvę ne dėl savo gyvybės. Baisiausia buvo tada, kai po pirmojo sužeidimo jam buvo pavesta žuvusio kario kūną parvežti tėvams į Moldaviją ir padėti jį palaidoti. Tai buvo vos 18 metų vaikinas. Antanas neįsivaizdavo, kaip pažvelgs jo tėvams į akis, ką pasakys. Ar neišvys jų akyse priekaišto, kodėl jis štai stovi gyvas, o jų vaikas guli cinkuotame karste.
Ačiū Dievui, tie svetimi žmonės jį sutiko ir priėmė labai nuoširdžiai. Buvo žiema, lauke spaudė apie 18 laipsnių šaltis. Antanas buvo apsirengęs kariška uniforma, avėjo lengvais bateliais. Vietiniai surinko pinigų ir nupirko jam žieminę kepurę, batus, pirštines. Tas jų paprastas nuoširdumas sujaudino jaunąjį karininką iki pat širdies gelmių. Su žuvusio vaikino tėvais Antanas susirašinėja iki šiol.
„Dar baisiau būdavo, kai žuvusiųjų kūnus taip sudraskydavo, kad net dalių nebebūdavo galima surinkti. Vietoj jų į karstus dėl svorio dėdavo maišus su smėliu. Į namus karstai buvo gabenami užlituoti ir niekas nebeišvysdavo, kas jų viduje. Dar anksčiau ant karsto viršaus būdavo nedidelis apskritas 10 centimetrų skersmens langelis. Nuo 1986ųjų juos uždraudė, galbūt dėl to, kad niekas neįžiūrėtų, kas jo viduje“, – karo siaubą prisimena Antanas.
Norėdamas išsklaidyti slogią nuotaiką, pašnekovas pereina prie linksmesnių dalykų, sakydamas, kad ir šiame pragare vyko gyvenimas. Apskritai tai buvusi kontrastų šalis. Galėjai pamatyti valstietį, žemę ariantį arklu, o šalia – padėtas japoniškas magnetofonas.
Grįžus iš karinių užduočių, jam, kaip klubo viršininkui, tekdavo rodyti kino filmus. Vykdavo poilsio vakarai, šokiai, atvažiuodavo koncertuoti garsūs atlikėjai, tokie kaip Aleksandras Rozenbaumas, Josifas Kobzonas, Arkadijus Vinokuras.
Afganistane, sako Antanas, trys patys geriausi dalykai buvo: pirtis, kino filmai ir laiškai iš artimųjų.

IŠ KARIUOMENĖS – Į PIRMOSIOS MEILĖS GLĖBĮ
Nors viekšniškis karo sūkuryje išbuvo dvejus metus, jo tėvai nežinojo, kur sūnus tarnauja. Tai įtarė tik sesuo. Grįžęs po sužeidimo į namus, Antanas ta proga susitiko su draugais. Jis pasiūlęs tostą: „Už tuos, kurie TEN, ir kurių nėra kartu“. Kilusiu įtarimu draugai pasidalijo su Antano seserimi. Tuo tarpu savo pasą, galintį jį išduoti, Afganistano karo dalyvis nuo namiškių saugiai buvo paslėpęs po sofa.
Už gerą tarnybą Afganistane Antaną dvejiems metams pasiuntė į Vokietiją. Tarnavo Finstervalde. Po to – Uzbekijoje, Turkmėnijoje. Atkūrus Nepriklausomybę, 1992aisiais grįžo į Lietuvą. Tarnybą tęsė pasienio departamente Vilniuje, o paskui Panevėžyje, antrajame vidaus tarnybos pulke. Paskutiniaisiais metais grįžo į Mažeikius, kur dirbo policijos štabo viršininku.
20 karinės tarnybos metų buvo atitinkamai įvertinti. Aukštąją karo politinę mokyklą Antanas baigė gavęs leitenanto laipsnį. Afganistane jam buvo suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Tarnaudamas Turkmėnijoje tapo kapitonu, o sugrįžęs į Tėvynę, juo tapo antrą kartą. Iš pasienio departamento jis išėjo jau būdamas majoras.
Grįžęs iš Afganistano A. Šliažas buvo apdovanotas trečiojo laipsnio ordinu. Tarnybą ten pat, tik skirtinguose daliniuose, primena ir šeši medaliai.
Karininko gyvenimas nebuvo palankus sukurti stiprią šeimą. Antanas buvo vedęs du kartus. Liudmila buvo ukrainietė. Jiedviem gimė sūnus Aleksandras. Išsiskyrus su žmona, nutrūko ryšiai ir su sūnumi. Su antrąja žmona Larisa jis išgyveno septynerius metus. Ją buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Tačiau moteris čia nesijautė gerai ir grįžo į gimtąjį Archangelską.
„Dabar gyvenu su savo pirmąja meile. Draugavome dar vaikystėje, ir aš ją buvau velnioniškai įsimylėjęs. Tačiau kai išvažiavau mokytis, Loreta ištekėjo. Kuri gi lietuvaitė lauks sugrįžtančio klajoklio“, – lyg retoriškai klausdamas, lyg teisindamas savo draugę kalba Antanas.
Laikas viską sustatė į savo vietas. Jau septyneri metai, kai Loreta ir Antanas vėl kartu. Jam dabar 43. Dar jaunas vyras nuolatinio darbo neieško. Jis padeda seniems žmonėms suskaldyti malkas, prineša vandens, mūrija krosnis, dengia stogus.

AUTOMOBILĮ IŠKEITĖ Į ROGUTES
Kaip ir jo tėvas, Antanas negali gyventi be miško. Ar lyja, ar sninga, ar šaltis spaudžia, jis beveik kasdien ten traukia. Miškas tarsi jo antrieji namai. Jis puoselėja svajonę ištrūkti iš civilizuotos aplinkos ir bent savaitę, bet kokiomis sąlygomis, žiema tai būtų ar vasara, pagyventi vienas su gamta kokioje nors žeminėje ar palapinėje.
Vyriškis sako, kad mišką reikia išmokti ne tik jausti, bet ir einant per jį pamatyti kiekvieną kitaip išaugusią šaką, kelmą, nusilupusią žievę, retą augalą. Tai vis medžiaga kūrybai: įsivaizduojamos gyvatės, paukščiai, gyvūnai. Daug ką tenka išvilkti iš brūzgynų ir ant savo pečių partempti į namus. Atrodo, iš nieko Antanas sugeba padaryti akiai mielą daiktą. Minčių jam niekada netrūksta. Kartą šmėkštelėjusias galvoje, kad nedingtų, Antanas jas užsirašo į sąsiuvinį.
Jau bene penkeri metai, kai kiekvienai šventei: Kalėdoms ir Naujiesiems, šv. Valentino dienai, Velykoms vyras kuria kompozicijas iš floristikos, įvairių senienų, žaislų. Sako naujamečiams žaislams, girliandoms, dažams kasmet išleidžiąs per 200 litų. Prie savo sodybos nupjovęs tris pradėjusius pūti uosius, prieš praėjusias Kalėdas jų paliktus kamienus Antanas „aprengė“ Snieguole ir Kalėdų seneliu.
Kokio gyvūno metus sutinkame, tokį gyvūną rasime Antano kieme. Išradingos meistro rankos jį sukuria iš medžio ar iš šiaudų, iš nendrių ar iš molio. Šiais metais kiemą puošia iš šiaudų pintas šuo. Vyriškis sako pastaruoju metu susižavėjęs inkilais, kurie labai natūraliai gimsta iš išpuvusių medžių kamienų, kur tik radęs, į namus velka visokias senas spynas, kitas senienas.
Keistuolis, kokiu, sako, ne mes pirmieji jį pavadinome, neturi ir nenori turėti jokio telefono, kažkada važinėjęs automobiliu, iškeitė jį į rogutes, kuriomis mišką pasiekti patogiau.

KRISTUS IR LENINAS – ŠALIA
Antanas neslepia jaučiąs nostalgiją savo jaunystės laikams. Buvęs komunistas ir visą gyvenimą išsaugojęs tikėjimą Dievu, jis namuose ant vienos sienos pasikabino Lenino portretą, ant kitos – Kristų, ir tvirtina, kad jiedu nei jam, nei vienas kitam visiškai netrukdo.
„Na ir kas, kad buvau komunistas. Karininkas privalėjo juo būti. Tada to reikėjo, buvo tokie laikai. O į bažnyčią ėjau net ir mokydamasis karo mokykloje. Nemėgstu veidmainiauti. Jaučiu pagarbą žmonėms, kurie ėjo į bažnyčią ne tik dabar, bet ir anais laikais“, – apie savo įsitikinimus atvirai pasakoja pašnekovas.
Be Lenino portreto, Antanas iki šių dienų yra išsaugojęs visų buvusių sovietų sąjungos respublikų ir aviacijos vėliavas. Švęsdamas savo 40metį, jis kieme pastatė didelę kareivišką palapinę, ilgą stalą apdengė raudona staltiese, gale stalo pakabino Lenino portretą, o ant abiejų sienų iškabinėjo minėtas vėliavas. Sako, svečiai džiaugęsi tokiu originaliu papuošimu.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Šeimininko pomėgį išduoda gražus židinys, ant jo išdėlioti dailūs darbeliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*