Mažeikiškis Edgaras Donela jau trejus su puse metų gyvena ir dirba Airijoje. Laisvalaikiu vyriškis ima į rankas fotoaparatą ir keliauja. Dažniausiai tai būna kelionės į kalnus. „Esu iš tų, kuriuos traukia kalnai. Vieni jais užsikrečia, kiti – ne. Aš esu iš tų, kurie palūžo prieš šią nuostabią gamtos stichiją“, – sako retkarčiais mamą Mažeikiuose aplankantis Edgaras.
PRITRŪKO KANTRYBĖS
Pirmoji Edgaro pažintis su fotografija įvyko dar vaikystėje, kai tėvai gimimo dienos proga nupirko rusišką fotoaparatą „Smena8M“, kainavusį 15 rublių.
Iš kaimyno gavęs fotojuostelę ir išklausęs trumpą, pasak Edgaro, paskaitą apie fotografavimą, berniukas išskubėjo į kiemą. Fiksavo viską, ką matė kieme: draugus, kates ir šunis, dviračius ir mašinas. Vėliau Edgarui parūpo kuo greičiau pamatyti, kas liko juostoje. Tais laikais tokių patogumų, kai nuneši juostą į fotolaboratoriją ir netrukus gauni nuotraukas, dar nebuvo, laukti tekdavo keletą dienų.
„O taip norėjosi stebuklo! Kantrybės užteko tik porai dienų, galvojau, kad toje juostoje vis tiek ką nors pamatysiu. Smalsumas nugalėjo, tad atidariau fotoaparato dangtelį ir ištraukiau juostelę“, – pasakojo mažeikiškis. Pirmasis bandymas pasirodė nesėkmingas: juosta buvo tuščia. Toks vaikiškas smalsumas, anot fotografo, – pamoka visam gyvenimui.
TAPO MOKYKLOS FOTOGRAFU
Mažeikiškis prisimena ir pirmąsias dar mokyklos laikais jo paties pas draugą tamsiame vonios kambaryje ryškintas nuotraukas.
„Kelias valandas prasėdėjome vonioje darydami nuotraukas iš senų negatyvų. Jos nebuvo kokybiškos, bet tai buvo visai nesvarbu: ant balto popieriaus lapo pamažu atsirandantis vaizdas man vėlgi buvo panašus į stebuklą“, – prisimena Edgaras.
Pirmosios meistriškumo pamokos įgytos kultūros namuose veikusiame fotografijos būrelyje. Vyras sako, kad tada jau nustojo žavėtis stebuklais, o siekė darbų kokybės. „Smeną“ pakeitė nenaujas „Fed’as“, o šį – naujutėlaitis „ZenitET“.
Vis dažniau vaikinas žvelgė pro vaizdo ieškiklį į draugus kieme ir mokykloje, turistinėse išvykose. „Pradėjau fotografuoti klases, renginius, mokyklos gyvenimą ir po truputį tapau mokyklos fotografu. Net darbo knygutę ir 30 rublių algą gavau, bet ją atsiimdavau tik kitą algų dieną, kadangi nedrįsau stovėti eilėje kartu su mokytojais“, – prisipažįsta Edgaras.
MOKYKLOJE NEDIRBO
Tapęs mokyklos fotolaboratorijos šeimininku, jaunasis fotografas vakarais taip joje užsisėdėdavo, kad išėjus ne kartą tekdavo klaidžioti tamsiais mokyklos koridoriais ir ieškoti sargo, kuris atrakintų duris. Edgaras prisimena, kaip kartą naktinis sargas labai išsigando, išvydęs koridoriumi klaidžiojantį žmogų.
Jaunuosius moksleivius mokykloje vaikinas bandė sudominti fotografija, bet daug norinčių nebuvo, todėl būrelio teko atsisakyti.
Baigęs Mažeikių 3iąją vidurinę mokyklą, Edgaras per dvejus metus Vilniuje įgijo fotograforetušuotojo specialybę. Po keleto metų darbo fotolaboratorijoje Mažeikiuose, jaunuolis išvyko dirbti į Vilnių.
„Dirbdamas degalinėje, neakivaizdžiai studijavau Pedagoginiame universitete. Kadangi mano mama mokykloje dirbo kūno kultūros mokytoja, sportas ir man nebuvo paskutinėje vietoje: galima sakyti, sporto salėje buvau užaugęs. Baigęs pagrindines studijas, įgijau kūno kultūros mokytojo kvalifikaciją. Bet dirbti mokykloje perspektyvos nemačiau, todėl po kelerių metų ryžausi važiuoti į užsienį. Taip atsiradau Airijoje“, – pasakoja Edgaras.
ĮKOPĖ Į DAUGELĮ VIRŠŪNIŲ
Į Airiją aplankyti draugų, padirbėti vyko pusmečiui, sako, net turėjo atgalinį bilietą, bet taip atsitiko, kad čia liko ilgam. Susirado naujų draugų: tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Anot Edgaro, labai sudomino nauja patirtis, kultūrų skirtumai ir panašumai.
„Stengiausi kuo daugiau keliauti, aplankyti skirtingas grafystes, pažiūrėti, kaip gyvena žmonės Šiaurės Airijoje, vakarinėje pakrantėje. Šios šalies gamta labai graži, įvairi, oras tiesiog nenuspėjamas: lietus gali pilti kaip iš kibiro, o už pusvalandžio išlenda saulė ir dienos nuotaika iškart pasikeičia“, – dalijosi įspūdžiais mažeikiškis.
Fotoaparatas, ypač kelionėse, visada su šeimininku. Dažniausiai Edgaras keliauja į kalnus. Jais susidomėjo po turistinės kelionės į Slovėnijos Alpes ir viršūnę Triglav. Vėliau buvo Prancūzijos Alpės su Monblanu. Teko dalyvauti 24 dienų žygyje į Tian Šanio kalnus, ne kartą kopti į Airijos kalnų viršūnę Carauntohill, praėjusią žiemą lankytis Škotijos kalnuose ir jos aukščiausiame taške Ben Nevis, šią vasarą kopta į 7105 metrų aukštyje esančią Korženevskajos viršūnę Pamyro kalnuose.
LAIPIOJA UOLOMIS
„Kai kurie kalnai nėra labai aukšti, tačiau jų daug, jie skirtingi ir savaip įdomūs. Kiekvienoje kelionėje galima patirti nuotykių, nes kalnuose greitai besikeičiančios oro sąlygos nors ir nedideliame aukštyje gali sukelti rimtų rūpesčių, jei nesi tam pasiruošęs. Matomumą labai riboja žemai slenkantys debesys, rūkas ar stiprus lietus. Jei neturi ar nemoki naudotis kompasu ar žemėlapiu, galima labai greitai pasiklysti. Nepalankiomis oro sąlygomis labai gelbsti praktiniai užsiėmimai esant geram orui. Kalnuose visada turi būti pasiruošęs netikėtiems dalykams“, – entuziastingai pasakoja Edgaras.
Susidomėjo mažeikiškis ir laipiojimu uolomis. Jei blogas oras, laipioti uolomis važiuoja treniruotis į sporto salę. Darbas su virve, karabinais, kabliais ir kita laipiojimo įranga, pasak vyriškio, stipriai pagerino jo techninį pasirengimą.
LIETUVIAI BENDRAUJA
Gyvendamas Airijoje, mažeikiškis įgijo ir nemažą statybininko patirtį, išsilaikė teorijos ir statybinės technikos vairavimo testus, tad sako dabar galįs vairuoti ir savivartį, ir ekskavatorių, ir kitokią techniką.
Airijoje gyvenantys tėvynainiai įkūrė fotoklubą „Fotomanai. LT“. Per neilgą gyvavimo laiką lietuviai pristatė fotoparodą „Draugystės tiltas“, kuri puošia Lietuvos ambasadą Dubline.
„Bendrauju su Airijos lietuvių bendruomenės aktyvu. Praėjusį savaitgalį teko fotografuoti Cork mieste vykusį Airijos lietuvių bendruomenės suvažiavimą. Rengiame fotoišvykas į miesto parkus, gamtą, turime interneto svetainę, fotografuojame lietuviškus renginius. Mano nuotraukas publikavo vietos lietuvių leidiniai „Lietuvis“ ir „Saloje“, apie mus rašo ir Lietuvos dienraščiai“, – džiaugėsi pašnekovas.
VESTUVIŲ FOTOGRAFIJA – MENIŠKA
Kad ir ką befotografuotų, Edgaras tai stengiasi atlikti kuo profesionaliau. Jam patinka kelionių reportažai, portretiniai darbai, bet didžiausia – buitinės fotografijos patirtis: vestuvės, krikštynos, gimtadieniai ir kitos šventės. Lietuvoje, pasak fotografo, ši sritis labiau primena amatą. „Čia, Airijoje, vestuvių fotografija – menas ir aukšto profesinio lygio darbas.
Man patinka stebėti ir fotografuoti žmones, pačiam išliekant nepastebėtam. Tokie portretai būna labai paprasti, nuoširdūs ir tikri. Džiaugiuosi ta stebuklinga akimirka, kai esi reikiamoje vietoje, tinkamu laiku ir su kamera. O jei dar jos užraktas suveikia tada, kai prieš akis atsiveria nuostabaus grožio vaizdas – tai neapsakomai malonus jausmas“, – įsitikinęs 33 metų mažeikiškis.
Nuotr. iš asmeninio albumo:
Į per 7 kilometrų aukštyje esančią Pamyro kalnų Korženevskajos viršukalnę Edgaras kopė šią vasarą.
