Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius atsisakęs dirbti kolūkyje septyniasdešimt šešerių metų mažeikiškis Steponas Beržys džiaugiasi, kad šiandien gali papasakoti apie savo audringą gyvenimą, nepamirštamas keliones kartu su Lietuvos kino studija bei visiems parodyti savo didžiausią turtą – atvirukų kolekciją.
SENTIMENTAI PRAEIČIAI
S. Beržys prisipažino niekada neįsivaizdavęs savęs dirbančio kolūkyje, iš gyvenimo jis troško paimti daugiau nei eilinis to meto pilietis. „Visada norėjau būti bitininkas, jaučiau, kad tai mano pašaukimas. Gaila, kad negalėjau dirbti šio darbo Lietuvoje, mat tokių specialistų čia nereikėjo. Į Rusiją vykti nenorėjau, todėl nusprendžiau įsidarbinti Lietuvos kino studijoje dekoratoriumi“, – pasakojo vyras.
Nuolatinės komandiruotės, kelionės po Sovietų sąjungą, garsių to metų aktorių draugijos, vakarėliai, gražios merginos – toks buvo mažeikiškio gyvenimas. Pasakodamas savo gyvenimo istoriją, S. Beržys ne kartą nuo skruosto nubraukė ašarą: „Vis tie sentimentai buvusioms dienoms“, – paaiškino.
Pasak mažeikiškio, dirbti filmų dekoratoriumi jam labai patikę, geresnio darbo jis negalėjęs įsivaizduoti. Tuomet S. Beržys kartu su savo dekoratorių komanda jautėsi gana svarbūs asmenys, juk be jų nebūtų įmanoma pastatyti nė vieno filmo. Vyrai pirmieji atvykdavo į filmavimo vietą, kad paruoštų dekoracijas.
Didžiausią įspūdį mažeikiškiui paliko vienas pirmųjų jo filmų „Adomas nori būti žmogumi“. „Tuomet viskas man dar buvo nauja, įdomu. Dar tik mokiausi kurti dekoracijas. Žavėjausi garsiais aktoriais, buvo įdomu stebėti, kaip daromas šou“, – prisiminimais dalijosi dekoratorius.
Per daugiau nei keturiasdešimt metų mažeikiškiui teko dirbti ne tik su lietuvių aktoriais, bet ir su amerikiečiais, prancūzais, vokiečiais. Pasak jo, užsieniečiai išmokė visiškai kitaip dirbti. „Kai prisimenu, sovietiniais laikais darbas buvo lyg atostogos. Būdavo scenarijuje parašyta „Šviečia saulė“, o pas mus lyja, tai ir laukdavome keletą dienų, kol prasigiedrys. Užsieniečiams nesvarbu, kas parašyta scenarijuje, jie filmuodavo bet kokiomis oro sąlygomis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabartiniai filmai daug geresni, nei kad mano laikais“, – pasakojo S. Beržys.
GYVENIMAS – NUOLATINĖS KELIONĖS
Šiandien S. Beržys nebijo prisipažinti, kad nugyveno itin įdomų ir audringą gyvenimą. Pora savaičių gyvenimo Vilniuje, pora kažkur komandiruotėse – toks buvo jo darbo grafikas. Pasak buvusio dekoratoriaus, skųstis neturėjo kuo, juk uždirbdavo tais laikais didžiulius pinigus.
„Mylėjau savo darbą, niekada nebuvo dienos, kad nenorėčiau dirbti. Dėl savo darbo, apkeliavau daug vietų, išmaišiau visą Sovietų sąjungą. Gaila, kad anuomet negalėjome išvykti į kitas šalis, gal būčiau dar daugiau pamatęs“, – svarstė vyras.
Svečiuose kraštuose mažeikiškis visada stengdavosi aplankyti žymias vietas, pasigrožėti architektūra, pabendrauti su žmonėmis.
Pasidomėjus apie konfliktines situacijas, vyras patikino, kad svetimam krašte tokių nepasitaikę. „Tais laikais ir žmonės būdavo kitokie. Prisimenu, eini gatve, o priešais dainuodama su vyno buteliais pareina nepažįstamų grupelė. Po kelių minučių, žiūrėk, tu jau ir pats kartu su jais eini. Anuomet niekas nekreipdavo dėmesio, iš kur tu ar kas tu toks. Visi buvo draugai“, – pasakojo S. Beržys.
Su šypsena vyras prisimena kelionę į Aliaską bei juokingą nesusipratimą parduotuvėje. „Tada pirkau duonos kepaliuką. Kartu su juo gavau ir čekį, kurį, pasirodo, reikėjo išeinant parodyti kasininkei. Aš to nežinojau, tad taip ir praėjau pro ją. Moteris pradėjo šaukti „ček! ček!“, o aš jai atšoviau, kad esu lietuvis. Po ilgo aiškinimosi, su draugų pagalba buvo išspręstas šis mažytis mūsų nesusipratimas“, – prisiminimais dalijosi mažeikiškis.
VISO GYVENIMO POMĖGIS
Apie aplankytas vietas šiandien primena gausybė nuotraukų ir tų kraštų atvirukai. Pasak S. Beržio, atvirukai – didžiausias jo turtas, jų turi apie tūkstantį. Kaip pats vyras sako, tai viso gyvenimo pomėgis. „Juos rinkti pradėjau, kai įsidarbinau kino studijoje. Net pats negaliu pasakyti, kam juos rinkau, tiesiog man jie atrodė kaip meno kūriniai“, – sakė kolekcininkas.
O kolekcija išties įspūdinga! Joje galima rasti ne tik miesto vaizdų, bet ir garsių žmonių portretų, architektūros paminklų, įvairiausių gamtos vaizdelių, meno dirbinių reprodukcijų. Kiek savo kolekcijai išleido pinigų, mažeikiškis jau nebesuskaičiuoja, tik pasako, jog daug…
Anot jo, kiekvienas turi pomėgį, o jo pomėgis buvo rinkti atvirukus, kurių parsiveždavo iš kiekvienos kelionės. „Vos tik atvykdavau į miestą, iškart eidavau į paštą ieškoti atvirukų. Juos pirkdavau ir dėl savo profesijos. Dažnai piešinėlyje būdavo pavaizduota koks nors pastatas, įvairių dekoro elementų. Pasižiūrėjęs į juos, galėdavau naujas idėjas pritaikyti ir savo darbe“, – sakė dekoratorius.
Iš visos kolekcijos mažeikiškiui vis dėlto brangiausi lietuviški, Lietuvos miestų atvirukai, ypač jis vertina atvirukus Lietuvos bažnyčių tema. Anot jo, šitie „arčiau dūšios“.
Pasidomėjus, kaip tokį vyro pomėgį vertina žmona, Stanislava Beržienė tik pasidžiaugė tokiu vyro užsiėmimu. „Kiekvienas turi kažkokį pomėgį. Aš mezgu kojines anūkams, vyras renka atvirukus. Juk tose dėžutėse sudėti visi vyro prisiminimai. Jis dažnai juos perskaičiuoja, iš naujo sudėlioja, grupuoja. Negi aš tai galiu uždrausti“, – šypsodamasi sakė moteris.
Ši kolekcija S. Beržiui neįkainojama vertybė, kurios jis nė už pačius didžiausius pinigus neparduotų. „Šiandien jau neberenku atvirukų, per brangus malonumas. Džiaugiuosi tuo, ką jau esu sukaupęs“, – sakė vyras, kuris žada kolekciją palikti savo anūkams.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
